Kone visą gyvenimą ant parketo besisukanti Kristina: šokis neleidžia pasenti

Panevėžietė choreografė, baletmeisterė, pedagogė Kristina Nainienė žino, kaip net ir stipriausius vyrus priversti išspausti džiaugsmo ašarą. Ir tą padaro ne magija, o nuostabus tautinis šokis.

Kone visą gyvenimą ant parketo besisukanti K. Nainienė tikina, kad lietuvių liaudies šokiuose ir tautiniame kostiume užkoduota visa mūsų tautos išmintis, grožis, tradicijos, todėl privalu tai perduoti jaunajai kartai.

Per gyvenimą šokio žingsniu

Šventinis laikotarpis choreografei K. Nainienei kaip niekad darbingas. Vos prieš dvi savaites iš gastrolių Norvegijoje su Juozo Balčikonio gimnazijos jaunimo liaudies dainų ir šokių ansambliu „Siaustinis“ grįžusi pedagogė, nors ten patyrė rankos trauma, iš šokių salės beveik neišeina. O kaip kitaip, jeigu jau kitą mėnesį prasidės atrankos į vieną svarbiausių tautiškumą ir lietuviškumą puoselėjančių renginių – šimtmetį minėsiančią dainų šventę „Kad giria žaliuotų“, į kurią iš viso pasaulio atvyksta geriausi šokių ir dainų kolektyvai.

K. Nainienė šokti moko ne tik J. Balčikonio bei V. Žemkalnio gimnazijų moksleivius. Panevėžio kultūros centre dirba su dar dviem kolektyvais – moterų linijinių šokių grupe „Saulėgrąža“ ir senjorų liaudiškų šokių grupe „Sidabra“. O kur dar kitą mėnesį laukiantis gražiausias J. Balčikonio gimnazistų šokių vakaras „Sidabrinė naktis“ ir pavasarį numatytas V. Žemkalnio gimnazijos baigiamasis šokių vakaras.

Nors šokio pedagogė kasmet pasižada mažinti tempą, laikytis sau duoto žodžio nepavyksta. „Gal aš fanatikė, kokių šiais laikais mažai belikę. Bet mūsų senoji karta taip išugdyta. O ir be šokio, be žmonių aš negaliu“, – šypsosi K. Nainienė. Nuo Anykščių per Šakius Nuo mokyklos laikų pamilusi tautinį šokį, K. Nainienė buvo tvirtai apsisprendusi ateitį sieti su choreografija. Mokėsi ji puikiai ir turėjo polinkį į menus, todėl toks pasirinkimas nelabai nudžiugino tėvus.

„Tėvai nebuvo patenkinti, neva kažkokia nerimta ta specialybė. Vis tiek savo pasiekiau ir tapau tai, kuo svajojau“, – pasakoja choreografė. Vilniuje baigusi mokslus, iš Anykščių kilusi jaunoji šokių mokytoja gavo paskyrimą į Suvalkiją – Šakius. Nors anykštėnei tai buvo visiškai svetimas kraštas, tačiau džiaugiasi ten sutikusi patį geriausią mokytoją – jau tuomet itin garsų liaudies artistą, choreografą Kazį Motuzą. Jo pamokos ir patirtis padėjo jaunai choreografei per gana trumpą laiką sulaukti pripažinimo – K. Nainienės vadovaujami šokių ansambliai įvairiuose konkursuose pergales skindavo vieną po kitos.

Gal K. Nainienė ir toliau būtų tautinio šokio mokiusi šakiečius, jei ne visas kortas sumaišiusi meilė. Į Šakius darbo reikalais atvykęs panevėžietis į Panevėžį parsivežė ir žmoną.

„Beveik dešimt metų dirbau Šakiuose. Kad pasilikčiau ten dirbti, gavau paskyrimą didesniam butui ir mašinai, bet vyras niekaip nesutiko likti Suvalkijoje. Pirmus trejus metus iš Panevėžio važinėjau dirbti į Šakius. Būdavo, keldavausi pusę šešių, tada keturias valandas autobusu važiuodavau iki Šakių ir kitą dieną vėl atgal. Dabar tai sunkiai suvokiama, bet tuomet tam pasiryžau. Negalėjau atsakyti, kai taip manęs prašė dar padirbėti, kol ras kitą specialistą“, – pasakoja žinoma panevėžietė.

Neleidžia pasenti

Bet Panevėžyje niekas išskėstomis rankomis jos nelaukė. K. Nainienė neslepia, kad savo gebėjimus jai teko įrodinėti iš naujo. Įsidarbino tuomet buvusios „Ekrano“ gamyklos rūmuose, bet, kaip žinia, kultūros srityje atlyginimai niekada nebuvo dideli, tad duonai pelnytis reikėjo ir kito darbo. Taip šokių mokytoja pradėjo dirbti V. Žemkalnio ir J. Balčikonio gimnazijose.

„Panevėžyje reikėjo viską pradėti nuo nulio. Džiaugiuosi, kad abiejose gimnazijose sulaukiau administracijos palaikymo ir supratimo. Man gal sekasi, kad per savo gyvenimą teko susidurti tik su labai gerais žmonėmis“, – pasakoja pašnekovė.

Pedagogė neslepia: darbas su vaikais nėra lengvas nei fiziškai, nei psichologiškai. Bet – labai įdomus. O svarbiausia, juokiasi K. Nainienė, neleidžiantis pasenti. Šokio pedagogė tvirtina, kad šiuolaikiniai vaikai daug silpnesni fiziškai, daugiau laiko praleidžia prie technologijų, tai itin atsispindi ir jų laikysenose. Tautinis šokis padeda ne tik gerinti koordinaciją, ištvermę, bet ir stiprina charakterį.

„Mažiems vaikams reikia šimtus kartų rodyti vieną ir tą patį judesį, nes jie mokosi kopijuodami. O kad suprastų, tenka suprantamai paaiškinti – ir ožiukais šokinėti, ir arkliukais šuoliuoti. Vaiką reikia pagirti, paglostyti, bet kartais – ir pabarti. Bet tie mažiukai tokie nuoširdūs, atviri, mėgstantys apsikabinti. Be galo su jais smagu dirbti, o jeigu jau užsimezga draugystė, ji tęsiasi labai ilgai“, – pedagoginio darbo gražiąją pusę mato K. Nainienė.

Jaunimas nori šokti

Dirbant su senjorais, anot choreografės, reikia pasitelkti visą diplomatiją. Vyresni žmonės į kolektyvą ateina su savo charakteriais, ambicijomis, požiūriu į gyvenimą – tarp to tenka laviruoti. O prie jaunimu vėl reikia kito priėjimo. J. Balčikonio ir V. Žemkalnio gimnazijose K. Nainienė ne tik veda šokių pamokas, bet ir dirba su labai stipriais kolektyvais – „Siaustiniu“ ir „Kanapėle“.

Choreografė tikina: kai vaikai pradeda jausti savo darbo vaisius, nejučia užsidega ir meile šokiui. Būna, kad ateina ir visai nešokę jaunuoliai, tačiau degantys noru ir pasiryžę šokių žingsnelius gludinti savarankiškai, kad tik būtų priimti į kolektyvą.

„Yra labai gražaus jaunimo, tikrai ne visa ta jaunoji karta tokia tamsi, kaip kartais bandoma pavaizduoti. Turiu net dvi „Siaustinio“ grupes. Jeigu jaunimas nori šokti – kaip nepriimti. Tiesa, merginas atsirenku, tik vaikinus, kadangi jų mažuma, priimu visus atėjusius. Džiaugiuosi, kad jie nori šokti. O ir man taip gera matyti savo šokančius vaikus. Kartais pasiseka laimėti įvairius konkursus, kartais ne, bet dvasiškai gauname su kaupu“, – kalbėjo K. Nainienė.

Nors vyresnėse klasėse šokis tėra pasirenkamasis dalykas, J. Balčikonio gimnazijoje praktiškai visi gimnazistai renkasi būtent K. Nainienės vedamas pamokas, o visą jų triūsą ant parketo vainikuoja tradicinis ir visą bendruomenę suburiantis renginys „Sidabrinė naktis“.

„Kai per savaitę tenka bendrauti su puse tūkstančio šokėjų, būna, kad sumaišau ir vaikų vardus, bet, tikiuosi, jie ant manęs dėl to nepyksta“, – šypsosi K. Nainienė. Anot pedagogės, jei tautinio šokio mūsų vaikai būtų mokami nuo mažų dienų, laimėtų visi. V. Žemkalnio gimnazijoje yra šokių klasės – vaikai tautinių šokių mokosi nuo pat pirmos klasės.

Choreografė pastebinti, kad šie vaikai yra kitokie. Berniukai kaip tikri džentelmenai nesibaimina mergaičių paimti už rankos, geba joms asistuoti, vaikai mokomi pagarbos, mandagumo. O svarbiausia, kad tautinis šokis praplečia jų dvasinį pasaulį. Choreografė ir baletmeisterė K. Nainienė įsitikinusi: kad Lietuva klestėtų, tautinio šokio, kuriame užkoduotas mūsų tautos grožis, išmintis ir tradicijos, vaikai turi būti mokomi nuo mažų dienų.

Atveria kelius į pasaulį

Įsilieti į tautinio šokio sūkurį jaunuolius vilioja ir atsiveriančios galimybės keliauti. K. Nainienė su tautinių šokių kolektyvais išmaišiusi visą Europą, viešėjusi tokiose tolimose šalyse kaip Alžyras, Brazilija, Indija ir kitos. Lietuva, anot choreografės, gali didžiuotis išlaikiusi savo tautinius šokius ir kostiumus, nes yra šalių, kur visa tai jau nunykę ir net dedant didžiules pastangas sunku bus atgaivinti. Stiprias tautinio šokio tradicijas išsaugojusios tik Balkanų šalys, Turkija, kai kurios kitos.

„Dukra ir gyvendama Danijoje šoka, nors ten daugiausia belikę tik modernūs ar sportiniai šokiai. Skandinavijos šalys dabar bando po truputį atgaivinti savo tautinį šokį, bet tai padaryti nėra lengva. Todėl mes galime didžiuotis savo tautiniu šokiu. O rodydami jį kitose šalyse, tampame savotiškais Lietuvos ambasadoriais, diplomatais“, – kalbėjo K. Nainienė.

O tai, kad Lietuva yra išsaugojusi ir toliau puoselėja dainų švenčių tradicijas, anot choreografės, yra neįkainojamas turtas. Ne veltui dainų ir šokių šventės Baltijos valstybėse įrašytos į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Ta jose sklandanti dvasia, savotiška euforija, anot baletmeisterės, taip užburia dalyvius, kad pravirksta net vyrai.

„Labai noriu, kad ir mano kolektyvai dalyvautų vasarą vyksiančioje dainų šventėje. Tai yra kažkas nuostabaus ir sunkiai žodžiais nupasakojama. Bendrystės jausmas, adrenalinas, minia žmonių, stiprus lietuviškumas negali nesujaudinti“, – sako K. Nainienė.

Pačiai pašnekovei dainų šventės yra ne tik džiaugsmas, bet ir itin atsakingas darbas. Ji turi paruošti savo kolektyvus, be to, K. Nainienė yra ir šventės baletmeisterė, kurios užduotis – sudaryti šokėjų suėjimo į aikštę bei šokių figūrų išsidėstymo brėžinius, pasirūpinti organizaciniais darbais. O kai kolektyvų – per keturios dešimtys, tai didžiulis iššūkis.

„Nelengvas darbas, o ir visi tie kūrybiniai darbai atima daug laiko, bet jo rezultatai atperka viską. Gerų emocijų prisipildau iki kitos dainų šventės“, – teigia baletmeisterė.

Šeima – didžiausias ramstis

Nors dažnai K. Nainienei tarp darbų ir veiklų tenka suktis kaip voverei rate, tautinio šokio ir pedagoginio darbo ji nekeistų į nieką. Su vyru Aloyzu užaugino dvi dukras, kurioms taip pat įskiepijo meilę tautiniam šokiui. Mama slapčia vylėsi, kad ir atžalos paseks jos pėdomis, tačiau šokis joms likęs tik gyvenimo dalimi. Vyresnėlė Austėja pasirinko tarptautinius santykius ir politiką, o jaunėlė Gabija – verslo studijas.

„Labai norėjau, kad dukros studijuotų choreografiją, bet vyresnėlė pasakė: „Mama, man labai patinka šokti, bet kai aš mačiau, koks tavo sunkus darbas, jau geriau šoksiu tik savo malonumui“, – pasakoja K. Nainienė.

Ji svarsto, kad dukros žodžiuose vis tik daug tiesos. Juk visi vakarai ir savaitgaliai prabėga ant parketo mokant kitus. Mama kartais išties reta viešnia namuose. Ji be galo dėkinga savo vyrui, labai supratingai priėmusiam žmonos aistrą tautiniam šokiui ir ant savo pečių perėmusiam dalį šeimos rūpesčių. Deja, kaip pažymi K. Nainienė, scenos žmonėms išsaugoti tvirtą šeimą būna nelengva.

„Dėkinga esu savo šeimai, nes dirbant tokį darbą jai nelieka nei laisvų vakarų, nei savaitgalių. Labai pasisekė, kad turiu tokį supratingą vyrą. Bandžiau ir jį įtraukti į šokius, bet jis tik nusijuokdavo, kad užtenka, jog trys moterys šeimoje šokėjos“, – šypsosi pedagogė.