Pradėjusi savanoriauti bibliotekos rengiamame poezijos festivalyje „Panevėžio literatūrinė žiema“, per keletą metų ji užkopė ant aukščiausio karjeros laiptelio. Pernai Kultūros ministerija Gretą išrinko geriausia šalies jaunąja bibliotekininke, o jau šiemet ji laimėjo konkursą vadovauti didžiausiai Panevėžio regiono bibliotekai.
Paklausus, kaip pavyko pačiupti sėkmės paukštę, Greta nusišypso: tokią kainą ne visi ryžtųsi mokėti. Kad atsidurtų čia, kur yra dabar, jai teko svetur lenkti nugarą darbuojantis su grindų šepečiu, o mokslams užsidirbti raitant virtinukus.
G. Kėvelaitienė neabejoja: vadovauti kone šimto žmonių kolektyvui ir vienai didžiausių kultūros mekų bus nemenkas iššūkis, visgi ji drąsiai neria į būsimų penkerių metų nuotykį.
Ragavo emigranto duonos
G. Petkevičaitės-Bitės biblioteka, anot Gretos, jai visada buvo kone sakralinė vieta, turinti nepaaiškinamą trauką. Net ir bakalauro darbą ji parašiusi šioje bibliotekoje. Tačiau tuo metu, kai Greta baigė mokyklą, bibliotekininkystės studijų universitete nebuvo. Negalėdama apsispręsti, kuria linkme sukti, panevėžietė sugalvojo vienerius metus tiesiog pailsėti ir apmąstyti. O kad metai neprabėgtų veltui, Greta susikrovė lagaminus ir kaip daugelis jaunų žmonių išvyko laimės ieškoti svetur.
„Gal pasirinkau netinkamą šalį, bet emigracija manęs nesuviliojo. Ir dabar po didelių projektų važiuoju pas mamą į Airiją, kad mane palepintų savo ruošiamu maistu, bet ten nenorėčiau gyventi. Tačiau svetur įgytos pamokos labai praverčia. Be galo gerbiu valytojų darbą, nes puikiai žinau, kiek reikia įdėti pastangų, kad kiekvieną rytą mano kabinetas ir visa biblioteka būtų švari“, – sako būsimoji bibliotekos vadovė.
Po metų iš emigracijos grįžusi į gimtąjį Panevėžį, Greta jau žinojo, kad stos mokytis istorijos. Savotišką postūmį jai padarė teta – istorijos mokytoja.
„Metų poilsis po mokyklos davė labai stiprią nuovoką, ką noriu toliau veikti. Meilės istorijai sėklą pasėjo teta. Tiesiog vieną rytą prabudau ir nusprendžiau, kad būsiu istorike. Vis dėlto, nors keliems abiturientams padėjau pasiruošti istorijos abitūros egzaminams, istorijos mokytoja tikriausiai būčiau prasta, neturėčiau tiek kantrybės“, – juokiasi G. Kėvelaitienė.
Duris atvėrė savanorystė
Kad Vilniaus universitete galėtų studijuoti istoriją, Gretai teko pačiai pasukti galvą, kaip visus tuos penkerius mokslo metus pragyventi. Būti tėvų išlaikytine ji nenorėjo. Tad baigusi Užimtumo tarnybos pasiūlytus konditerės kursus, pradėjo gaminti pusgaminius įmonėje „Tavijuta“, vėliau įsidarbino „Panevėžio eglėje“.
Panevėžietė šypsosi, kad daugelis studentų savo karjerą pradeda nuo padavėjų ar barmenų darbo, o ji – nuo konditerės. Tie penkeri metai nebuvo lengvi, nes neturėjusi nė vienos laisvos dienos – visos atostogos būdavo išnaudojamos sesijoms.
„Žinojau, dėl ko visa tai darau. Norėjau būti tos akademinės bendruomenės dalimi, todėl su nekantrumu laukdavau sesijų, galimybės būti tarp istorijos grandų“, – pasakoja pašnekovė.
O jau turėdama rankoje diplomą, kulinarės darbą iškeitė į bibliotekininkės. Čia ji nebuvo naujokė. Tuometė bibliotekos direktorė Rima Maselytė matė jos neišsenkančią energiją ir didžiulį užsidegimą savanoriaujant tradiciniame bibliotekos renginyje „Panevėžio literatūrinė žiema“. Greta svarsto, kad galbūt tai jai padėjo lengviau gauti kultūros vadybininkės darbą.
„Esu ne pirma ir ne paskutinė, į biblioteką atėjusi per savanorystę. Tokia iniciatyva bibliotekose labai skatinama ir palaikoma. Mano pavyzdys tik parodo, kad savanorystė išties gali atverti kelius į svajonių darbą“, – vieną iš būdų, kaip rasti mėgstamą veiklą, atskleidžia panevėžietė.
Meilė istorijai
Dar po kelerių G. Kėvelaitienė įsidarbino ir Juozo Miltinio dramos teatre kultūros projektų vadove. Kadangi projektus galima rašyti ir nuotoliu, dvejus metus puikiai pavyko suderinti abu darbus. Visgi kai krūviai pasidarė per dideli, teko pasirinkti vieną darbdavį.
„Pasirinkau biblioteką, nes meilė knygoms buvo stipresnė“, – šypsosi Greta. Tiesa, ji priduria niekuomet nebuvusi knygų graužikė. Užburiantį knygų pasaulį atradusi tik būdama vyresnėse klasėse, tapo didele Jurgos Ivanauskaitės kūrybos gerbėja. Tačiau daugiausia knygų teko perskaityti studijų metais – tuomet tiesiog buvo priversta į rankas čiupti istorines knygas.
„Ir dabar man sunku pereiti prie grožinės literatūros. Vis dar maloniau skaityti mokslinę, kai žinau, kad tai tikri faktai ir tikros istorijos, o ne autoriaus fantazijos vaisius“, – kalba G. Kėvelaitienė. Istorija visuomet jos širdyje užėmė svarbią vietą, tad pradėjusi dirbti bibliotekoje nusprendė Vytauto Didžiojo universitete baigti ir šio dalyko magistrantūros studijas. Ateityje, svarsto Greta, galbūt ir vėl grįš į universitetą, tik jau doktorantūros studijų. O darbas bibliotekoje prie šios svajonės tik dar labiau priartina.
Šiuo metu G. Kėvelaitienė vadovauja bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriui, kuris rūpinasi gausiu fondu – įvairių žymių kraštiečių ar jų artimųjų bibliotekai dovanotais rankraščiais, kūrybiniu palikimu bei kitais turtais.
„Labai smagu, kai atsiranda žmonių, kurie mumis pasitiki ir tuos lobynus atiduoda saugoti mums. Tai, ką mūsų biblioteka saugo, užteks dar ne vienai kartai tyrinėti ir gilintis. Man tiesiog atgaiva sielai leistis į tuos rankraščių lobynus ir taip kartais pabėgti nuo neįdomaus popierizmo, kurio šiame darbe irgi netrūksta. Čia yra tikrai istoriko darbas ir labai džiaugiuosi, kad prie viso to turiu galimybę prisiliesti“, – pasakoja pašnekovė.
Įvertinimai – tik ledkalnio viršūnė
Pradėjusi nuo kultūros vadybininkės, G. Kėvelaitienė per savo veiklos bibliotekoje metus vadovavo trims skirtingiems bibliotekos skyriams. Už atsidavimą darbui praėjusiais metais ji buvo išrinkta geriausia jaunąja bibliotekininke Lietuvoje, o šiemet nusprendė dalyvauti konkurse Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos vadovo vietai užimti. Ir šįkart sėkmė lydėjo – Kultūros ministerija penkerių metų kadencijai bibliotekos vairą patikėjo jai.
Paklausus, ar viskas gyvenime pačiai taip lengvai sekasi, Greta tik nusijuokia, kad jos sėkmės receptas patiks ne visiems. „Po tais įvertinimais slepiasi daug bemiegių naktų, daugybė darbo, atsakomybių. Vieni žmonės dirba pagal pareigines nuostatas, o kiti todėl, kad jiems įdomu. Aš visuomet buvau iš tų žmonių, kurie save darbui ar mokslams atiduoda maksimaliai. Nemoku dirbti atmestinai. Jeigu jau apsiėmiau, iš savęs išspausiu viską“, – sako G. Kėvelaitienė. Toks maksimalizmas kartais atsigręžia prieš ją pačią. Net ir uždariusi darbovietės duris Greta negali pamiršti darbinių rūpesčių. Nors žino, kad taip negerai, bet kitaip nemoka.
Tad ir perėmus bibliotekos vairą, teks mokytis visko neužsikrauti ant savo pečių ir darbus perleisti kitiems. Mat Greta viską mėgsta daryti pati – užuot palaukusi, kol ūkio dalies vyrai jai susuks rėmelius naujiems leidiniams, pati čiumpa akumuliatorinį suktuką.
„Pakeitus pareigas viena pagrindinių užduočių sau bus neperdegti, išmokti kai kuriuos darbus deleguoti komandai, labiau pasitikėti žmonėmis. Turiu tokį ydingą bruožą, kad jei aš galiu, manau, kad ir kiti tą gali. Bet taip ne visuomet yra. Reikės save auklėti ir keisti, bus daug pamokų, bet tikiuosi, kad jos leis dar paūgėti“, – atvirai kalbėjo G. Kėvelaitienė.
Iššūkių nebijanti
G. Kėvelaitienės veiklos neapsiriboja vien darbu bibliotekoje. Ji yra Panevėžio Rotary klubo ARTA narė, Panevėžio kraštiečių klubo „Tėviškė“ valdybos narė, dalyvauja Lietuvai pagražinti draugijos veikloje, o šiemet dar prisijungė prie Lietuvos kraštotyros draugijos. Be to, vadovauja ir šeimos verslui – sutuoktinis su jos broliu turi įmonę, gaminančią nestandartinius baldus, o vadovo pareigos patikėtos Gretai. Veikli panevėžietė šypsosi, kad kartais gal išties reikėtų patraukti rankinį stabdį, bet visos veiklos pačios ją susiranda.
„Visuomet buvau aktyvistė, gal tai mano kraujyje. Nors galvoju, kad esu tinginė, nes jeigu tik galiu tinginiauti, tą ir darau. O didžiausias mano pomėgis – miegas. Net savaitgaliais einu pietų miego“, – šypsosi G. Kėvalaitienė.
Namai yra jos saugumo ir ramybės uostas. Greta džiaugiasi turinti be galo supratingą ir palaikantį sutuoktinį bei šeimą. O kai namuose gali papildyti savo energijos išteklius, tuomet ir kalnus galima nuversti.
„Namai mano šventovė, juose atsipalaiduoju, pabėgu nuo rūpesčių. Bet paradoksas, kad nurimus ir pailsėjus tiesiog užplūsta įvairios geros idėjos ir mintys“, – juokiasi Greta. G. Kėvelaitienė neslepia šiek nerimaujanti dėl laukiančio naujo gyvenimo etapo, tačiau ji pasiruošusi naujam nuotykiui. Bibliotekai, kuriai ateina vadovauti, yra dėkinga už tai, kad čia galėjo atrasti save. Nors buvo įvairių galimybių išvykti, viliojo ir kitos užsienio šalys ar Vilnius, bet liko gimtajame mieste. Meilė studijų miestui Vilniui niekur nedingo, tačiau, kaip pati sako, myli per atstumą, nes nebėra tokia kantri kamščiams gatvėse.
„Labai tikiuosi, kad ir toliau būsiu Greta, o ne direktorė. Juk tai aš bibliotekos kolektyvui esu dėkinga už visas tas pamokas, kad nuo savanorės atėjau iki direktorės pareigų. Kartelė užkelta labai aukštai, bet tikiu, kad man pavyks daugiau, nei darau dabar. Iššūkių aš nebijau“, – nusiteikusi G. Kėvelaitienė.
