Tiesa, kartais tokie darbuotojai komandoje gali sukelti ir nemažai iššūkių. Kaip atpažinti šį tipą ir jį sėkmingai integruoti?

Neužsižaisti detalėse

Vadovams svarbu jausti ribą, kur jų darbuotojų perfekcionizmas peržengia produktyvumo ribas. Neproduktyvus perfekcionizmas reiškia, jog darbuotojas užsižaidžia detalėse, vis tobulina ir tobulina tai, kas jau ir taip puikiai atlikta, arba kabinėjasi prie kitų atliktų darbų.

Dėl to vadovai turi mokėti pristabdyti perfekcionistą – kalbantis padeda tokios frazės, kaip: Tikrai gerai atliktas darbas, judame prie kito arba Gerai padirbėjai, galime užbaigti šį projektą. Perfekcionisto akimis tobulumui ribų nėra, todėl vadovo užduotis – parodyti, kad jau viskas gana tobulai atlikta. O kadangi tobulinti norisi viską, vadovai turėtų aiškiai įvardinti prioritetus ir terminus, nes kitu atveju darbo atlikimas gali tęstis amžinai.

Žinoma, komandos sėkmei reikia įvairių narių: tiek mažiau, tiek labiau perfekcionistiškų. Pirmieji mato visumą, o antrieji toje visumoje sukuria tvarką.

IT įmonės „Devbridge“ programuotojų departamento vadovas Nizar Ghaoui teigia, kad kuriant su tokiais darbuotojais pasiteisina, kai siekiant tikslo yra dirbama kartu ir užduotys nėra „nuleidžiamos“.

Tokiam darbuotojui, pasak jo, labai svarbu nustatyti aiškias gaires, kaip, kodėl ir kada užduotis turi būti atlikta, nepamirštant suteikti kūrybinės laisvės, kuri turi turėti tam tikrus rėmus, bei palaikyti ir pasitikėti.

N. Ghaoui dalijasi: jei dirbate su perfekcionistu ir jaučiate, kad neatrandate rakto į jo darbo specifiką – dar vienas būdas gali būti šešėliavimas, kai darbuotojui priskiriamas kolega, su kuriuo jis dirbs kartu. Taip, vadovo nuomone, perfekcionistas turės tam tikrus rėmus, kurie padės pernelyg nepasiklysti detalėse.

Jevgenija Ešvovičiūtė, personalo valdymo konsultantė ir lektorė, sako, kad apie perfekcionistus mėgsta juokauti – gal dramblio kambaryje ir nepastebės, bet kad paliktas dvigubas tarpas „Word“ dokumente – tikrai pamatys.

Anot jos, perfekcionistai pasižymi dideliu kruopštumu ir dėmesiu detalėms, jie atpažįstami iš nepriekaištingai atliktų užduočių. Jiems nebūna pakankamai gerai atliktų darbų – darbas arba neatliktas, arba atliktas idealiai. Todėl perfekcionistai dėl klaidų linkę save gerai pagraužti ir bausti, o ir kitų klaidas toleruoja sunkiai. Kol dažniausiai kiti jų net nepastebi, pats perfekcionistas to nepraleidžia pro akis.

Specialistės teigimu, kartais darbuotojai net nepajaučia, kaip stipriai juos įtraukia perfekcionizmas, suvalgydamas daug asmeninės energijos, tuo pačiu – ir laiko, kurį galima būtų skirti naujiems darbams. Čia svarbus vadovo vaidmuo – padėti perfekcionistui pamatyti bendrą vaizdą ir vertę, kurią jis sukuria, o nepaskęsti vien detalėse ir idealumo paieškose.

Ir perfekcionistai – skirtingi

N. Ghaoui atkreipia dėmesį, kad visi kažkiek turi perfekcionizmo, bet tai atsiskleidžia skirtingai.

„Dažniausiai pastebiu, kad perfekcionizmas ypač gajus tarp pradedančiųjų specialistų. Tikras menas yra laiku pastebėti, kad kolega yra šiame etape, ir paaiškinti, kad jei darbas bus atliekamas per ilgai – jis taps nebereikalingas. Svarbu įdiegti supratimą apie tai, kad darbai turi būti atlikti sutartu laiku, nepamirštant išlaikyti kokybės kartelės. Vis dėlto, perfekcionizmas kartais atsiskleidžia ir tarp patyrusių darbuotojų, tačiau jie išmoksta tai suvaldyti, nes supranta, kad dėl jų ieškojimų gali sustoti visos komandos darbas“, – sako vadovas.

Remdamasis darbine praktika jis išskiria perfekcionistus, kurie bando per toli numatyti į ateitį, kai galimai kai kurių žingsnių, kuriuos jie dėlioja ir strateguoja, net neprireiks, nes esminės projekto dalys tuo metu yra stagnacijos stadijoje.

Programuotojų departamento vadovas sako, kad dar kelios darbuotojų grupės, kurias jis galėtų išskirti, yra perfekcionistai, kurie nori patenkinti savo ego arba tiesiog yra sau pernelyg griežti, nuolat ieškantys tobulomo, už ko slypi įvairios priežastys.

„Perfekcionistai, kurių itin išreikštas ego, pirmiausiai siekia parodyti save, savo gebėjimus, o ne padėti siekti komandai tikslų. Be to, jie visuomet laukia ir tikisi palaikymo iš išorės – jiems reikia komplimentų, pagyrų, įvertinimų. Žinoma, kartais tai gali būti tiesiog noras iškovoti tam tikrą poziciją ar sulaukti patvirtinimo iš išorės, ypatingai, jei esi tik naujai atėjęs į bendrovę ir nori užsitikrinti kolegų pagarbą bei savo vietą“, – įvardija pašnekovas.

J. Ešvovičiūtė, mokymų projekto laisvakede.lt kūrėja, taip pat pritaria, jog perfekcionistus galima padalinti į kelias grupes:

* Perfekcionistai, kurie yra veikiami išorės socialinių normų – jie pasižymi itin dideliu savikritiškumu. Šie žmonės jaučia didžiulį spaudimą būti geriausi ir nerimauja, kad kiti juos atstums. Išoriniai standartai ir kitų lūkesčiai kelia stresą, o neretai ir nulemia mažą pasitikėjimą savimi. O dėl pernelyg aukštos kartelės jie retai būna savimi patenkinti, nes visada randa tobulintinų vietų.

* Perfekcionistai, kurie yra orientuoti į kitus, t. y. jie kelia aplinkiniams itin aukštus reikalavimus, dažnai yra kritiški, smerkiantys ir pykstantys dėl kitų klaidų. Kiti dažnai jų akimis būna nepakankami, todėl prasideda nesusikalbėjimai, trintys ir įtampa, kas stipriai maišo produktyviam darbui.

* Perfekcionistai, orientuoti į save. Jie yra organizuoti ir užsispyrę. Jie kelia sau aukštus gyvenimo ir karjeros standartus ir nuosekliai siekia savo tikslų. Šie perfekcionistai sugeba daug ko pasiekti, dažnai yra produktyvūs ir sėkmingi, nes moka sistemingai ir kruopščiai darbuotis.

Nepamiršti grįžtamojo ryšio

J. Ešvovičiūtė pataria, kad labai svarbu yra įvertinti perfekcionistų darbą. Dirbant su šio tipažo kolegomis, vadovo užduotis yra suteikti konstruktyvų grįžtamąjį ryšį apie nuveiktus darbus, parodyti dėkingumą ir priminti, jog klysti yra žmogiška, o darbai ir gyvenimas tęsiasi, net jei įsivėlė viena ar kita klaida. Ir, aišku, visada galima tiesiog kalbėtis ir išsakyti savo įžvalgas. Nuoširdus vadovo ir darbuotojo pokalbis apie perfekcionizmo naudą ir galimas rizikas leidžia darbuotojui geriau save pažinti.

N. Ghaoui dalijasi, kad ir jo profesiniame kelyje yra pasitaikę, kad dėl perfekcionisto noro viską atlikti nepriekaištingai, projektas nebuvo užbaigtas laiku. Tam, kad tokios situacijos nepasikartotų, jis pabrėžia grįžtamojo ryšio svarbą.

Programuotojų departamento vadovo teigimu, grįžtamasis ryšys turi būti konstruktyvus, aiškus, lengvai suprantamas ir nesuasmenintas – dėmesys turi būti nukreiptas į problemą ar elgesį, o ne į asmenį. Dėl to pateikiami teiginiai turi paaiškinti, kokį poveikį darbuotojo elgesys turi jums, komandai, projektui ir/ar rezultatui.

Be to, ypatingai dirbant su perfekcionistais, grįžtamasis ryšys turi būti suteiktas laiku, t.y. kuo anksčiau po situacijos, kurią norima aptarti. Jei situacija aptariama praėjus kuriam laikui, kalbėti tampa sudėtingiau, nes informacija gali būti jau nebeaktuali ir užsimiršusi.

„Visuomet pabrėžiu augimą. Kai auga kiekvienas komandos narys – auga visa komanda. Dėl to labai svarbu, kad žmogus išgirstų jam sakomas pastabas, bet tuo pačiu, kad vadovas pajaustų savo darbuotoją ir atrastų būdą, kaip su juo komunikuoti ir atskleisti. Ir perfekcionizmas gali būti labai gera savybė. Tiesiog jį reikia gebėti ugdyti ir įvaldyti kaip talentą, tuomet tai gali padėti pasiekti dar geresnių rezultatų“, – apibendrina Nizar.

Netoli iki perdegimo

Laiku pastebėti perfekcionistą svarbu ir tam, kad būtų galima užkirsti kelią galimam perdegimui.

„Perfekcionizmas, jautrumas, vidinis kritiškumas – vienos savybių, kurių „savininkai“ yra imlesni perdegimo sindromui. Taip pat jis pasireiškia pasižymintiems pesimistišku mąstymu, nemokantiems prašyti pagalbos, bijantiems suklysti. Šios savybės ir atitinkamai susiklosčiusi aplinka organizacijoje gali nulemti perdegimą“, – teigia verslo psichologė Laura Rimkutė.
Laura Rimkutė

Ji pastebi, kad perdegimas neatsiranda akimirksniu, o vystosi palaipsniui ir paliečia kone visas žmogaus gyvenimo sritis.

„Pradiniame perdegimo etape žmogų kamuoja emocinis ir fizinis išsekimas, įvairūs negalavimai, ligos, miego sutrikimai, dingęs apetitas. Jis gali jausti chronišką nuovargį, sunkias emocijas, gali prasidėti depresija. Vėliau seka cinizmas ir atsiribojimas nuo kolegų, bandymas visomis pastangomis izoliuoti save nuo aplinkos. Laiku nesiėmus atitinkamų veiksmų ateina trečiasis etapas, kai žmogus visiškai praranda efektyvumą, jį apima beviltiškumas, apatija. Galų gale, to neapsikentęs žmogus dažnai apsisprendžia viską mesti ir išeiti iš darbo“, – perdegimo etapus apibūdina L. Rimkutė.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją