Nacionalinio transplantacijos biuro vadovė: ir viena mirtis gali turėti didelę prasmę

Ne kiekvieną darbą galima išmatuoti sukuriama pridėtine verte ir augančiu pelnu. Nacionalinio transplantacijos biuro paskirtis – sujungti saitus tarp sergančių ir audinių ar organų laukiančių pacientų, medikų ir visuomenės, kad gyvybės ratas suktųsi kuo sklandžiau. Antrą kartą Nacionaliniam transplantacijos biurui ėmusi vadovauti Audronė Būziuvienė pripažįsta, kad jai visada buvo svarbu darbe justi prasmę.

– Turbūt kiekvienas vadovas siekia suburti darnų kolektyvą, kur svarbiausia – pagarba ir pasitikėjimas. Koks svarbus jums?

– Kiekvienas vadovas norėtų suburti komandą, kurioje dirbtų žmonės, kurių vertybės, požiūriai ar įsitikinimai sutampa. Būtų nerealiai paprasta dirbti – suprastume vieni kitus iš pusės žodžio ar žvilgsnio.

Bet juk vadovas ateina į kolektyvą, kuriame jau yra specialistai, ir tenka pažinti, perprasti ir surasti būdus, kaip dirbti visiems kartu. Man svarbiausia, kad mes vieni kitais pasitikėtume, rastume sprendimus ir keliautume toliau.

Stengiuosi kolegas įtraukti į visus procesus – turime kartu susidėlioti, kokie mūsų tikslai, kaip to sieksime.

Taip pat turime būti atsakingi, iniciatyvūs, žingeidūs – todėl ir siūlau kartu žiūrėti filmus ar papietauti, dalyvauti renginiuose. Esu liberali, man svarbu, kad komandos nariai derintų darbo ir šeimos poreikius.
Be abejo, visi turime tikėti tuo, ką darome. Ir neužmiršti, kad turime išskirtinę galimybę dirbti labai prasmingą darbą. Ir tai net ne darbas, tai tarnystė žmogui.

– Antrąkart ėmėtės vadovauti Nacionaliniam transplantacijos biurui. Kokią matote šios organizacijos darbo svarbą?

– Man visada buvo svarbu dirbti prasmingą darbą, kurio vertė ne vien pelnu išmatuojama. O Nacionaliniame transplantacijos biure šio darbo prasmė yra viena iš didžiausių – tai žmogaus gyvenimo pratęsimas. Juk negali būti nieko didingesnio nei žmogaus gyvenimas. Ir kas gali būti prasmingiau, nei dalyvauti žmogaus gyvenimo išsaugojime.

– Biurui tenka itin svarbi užduotis – skleisti pozityvią žinią apie organų donorystę. Sakykite, kokias pagrindines kliūtis reikia įveikti, kad potencialių donorų būtų dar daugiau?

– Organų donorystė ir transplantacija – tai amžinas gyvybės ratas, kuomet 1 beprasmė mirtis organų donorystės ir transplantacijos dėka įgauna prasmę, išgelbėdama iki 7 gyvybių. Gyvybės ratas apima sunkiai sergančius donorinių organų ar audinių laukiančius recipientus, gydytojus donorinėse ligoninėse ir transplantacijų centruose bei visą visuomenę.

* 23 donorinėse ligoninėse gydytojas anesteziologas reanimatologas turi konstatuoti savo pacientui smegenų mirtį arba negrįžtamą kraujotaką.

* Kitas dalyvis – liga: dviejuose transplantacijos centruose gydytojai prižiūri labai sunkius ligonius, kurių vienintelė galimybė pasveikti – donorinio organo atsiradimas ir tikimas jam, jo transplantacija jam.

* Ir trečias dalyvis – mes visi – visuomenė, kuri gali pasakyti „taip“ organų donorystei po savo artimojo mirties.

Biuras turi užtikrinti visų šių dalyvių kompetencijas, supratimą, empatiją, tikėjimą savo darbu ar tikėjimą, kad viltis visada yra. Nes jei nors vienas dalyvis „sutriks“, tai tas ratas nutrūks. Tad reikia daug susitikimų, daug paskaitų ir bendravimo su visais šio proceso dalyviais. Visi turime prisiminti – viena mirtis gali sukurti net 7 gyvenimus sunkiai sergantiems.

– Mėgstate būti gamtoje, sukišti rankas į žemę. Ar tai – būdas atsipalaiduoti po sudėtingų darbų?

– Manau, tai paprasčiausiai yra laikas sau – savo mintims, gal net savo prigimčiai. Kaip mano mergaitės juokiasi, – niekas iš mamos neatims to noro kažką sodinti, auginti. Bet tai patinka daryti tada, kai pati noriu, o ne kaip būtinybė ar privalomas darbas.

Būti gamtoje man patinka – kai eini taku ir po kojomis šiugžda rudeniniai lapai ar girgžda sniegas, taškosi balos ar kyla pienių pūkai, – džiaugiesi tomis akimirkomis ir atsipalaiduoji.

– Esate lietuvių literatūros gerbėja – kodėl jums tai svarbu? Ar planuojate aplankyti knygų mugę?

– Lietuvių literatūros autorius vertinu dėl lietuviškų žodžių perliukų, sakinių turtingumo. Labiausiai patinka biografinės, istorinės knygos. O knygų mugėje lankausi kiekvienais metais ir kaskart save nudžiuginu keliomis ar keliolika naujų knygų. Kurios keliauja iš rankų į rankas – skaito tėvai, draugai ir kartais knyga nebegrįžta pas mane, nes pasimeta skaitytojų keliuose.

Į knygų mugę ruošiuosi ir šiemet, jau esu sudariusi visą knygų sąrašą. Kelios knygos iš jo: Leonidas Donskis „Blogis yra laikinas“, Elena Leontjeva „Turgaus aikštė, arba dviejų Žanų istorija“, Damon Zahariades „Subtilus menas pasakyti „Ne“, Eimantas Gudas „Mėlynas kraujas. Įtakingiausios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminės“, Aurelija Savickienė „Misionierius“, Antanas Saulaitis „Žmogus, kuris visada šypsosi“.

– Pabaikite sakinius:

* Neįsivaizduoju dienos be... šypsenos, gero žodžio kolegai, kaimynui, praeiviui ar šalia esančiam.

* Geriausios atostogos... yra pažintinės kelionės, kur derinamas poilsis ir šalies pažinimas. Ir, žinoma, su mano didžiausiu turtu – dukromis. O dabar jau prisijungia ir pats mylimiausias mano vyrukas – anūkas Tumukas. Galiu paminėti ir mūsų 10 dienų kelionę į Kroatiją ar penkių dienų kelionę į Romą. Išragauti ledai, picos, jūrų gėrybės, aplankytas Vatikanas, išbraidyta Viduržemio jūra.

* Mėgiamiausias metų laikas yra... žiema – gal todėl, kad pati esu gimusi gruodžio mėnesį. Labai patinka girgždantis sniegas po kojomis, baltos snaigės ir šerkšnu pasipuošę medžiai, su anūku pastatytas senis besmegenis ir pačios gražiausios bei paslaptingiausios metų šventės: Kalėdos, eglutės puošimas ir Kalėdų senelio laukimas.

***

Šis straipsnis yra specialaus „Delfi Karjera“ projekto ciklo „Interviu su vadovu“ dalis. Ciklas skirtas skaitytoją supažindinti su įvairių įmonių lyderiais, atskleisti juos kaip asmenybes. Ankstesnį ciklo straipsnį galite perskaityti ČIA.