Komandos vadovė dalijasi, kaip ji atrado šį kelią ir kaip nusprendė, kad nori būti daugiau nei programuotoja, bei pataria, kaip kitiems nebijoti siekti karjeros.

Kompiuterį pirmą kartą išvydo 9 klasėje

V. Andrikonienei, pasakoja, visuomet sekėsi matematika, tačiau tada programavimas dar nebuvo toks populiarus. Ką kalbėti apie programavimą, jei IT pamokų buvo pati pradžia, o pirmąjį kompiuterį ji išvydo 9 klasėje (1997 m., aut. past.).

„Tėvai išleido į kompiuterių naudojimosi kursus, kur apie programavimą net nebuvo kalbama, tačiau jau tada tai man padarė įspūdį – pagalvojau, kad ši sritis įdomi“, – pranešime žiniasklaidai kalba ji.

Tuo laiku IT pamokos vyko tik 11–12 klasėje, ir tai buvo pradmenys, giliau perprasti programavimo galimybių nebuvo. Visgi moteris įstojo į Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto Informatikos specializaciją.

„Tuo metu informatikos egzamino laikyti nereikėjo, pakako fizikos. Įstojusi pamačiau, kad dauguma buvo jau pažengę šioje srityje, olimpiadų prizininkai – supratau, kad reikės padirbėti ir pasivijau. Iš 160 studentų kurso buvo apie 30 merginų, ir tai virto tam tikru pliusu – jei kildavo klausimas, atsirasdavo bent dešimt norinčiųjų padėti. Tiesa, tik dalis iš mūsų pasirinko programavimo kelią, kitos tapo projektų vadovėmis, verslo analitikėmis, tačiau liko IT sektoriuje“, – įvardija V. Andrikonienė.
Viktorija Andrikonienė

Karjeros pradėjo siekti po motinystės atostogų

IT komandos vadovė dalijasi, kad visuomet labiau stengiasi pastebėti gerus dalykus nei blogus. Tad, pasak jos, su stereotipinėmis situacijomis ji nesusidūrė – universitete buvo tik vienas atvejis, kai atliko projektą poromis ir vaikinas iškart gavo įskaitą, o ji turėjo paaiškinti kiekvieną eilutę, nes dėstytojui kilo klausimas, ar ji tikrai prisidėjo prie darbo.

„Buvo dar viena kuriozinė situacija, kai jau dirbant kolegės brolis nusistebėjo, kad, aš, programuotoja, neatitinku filmuose regėto įvaizdžio – kur programuotojos būna nesusitvarkiusios. Bet į tai pažiūrėjau su šypsena. Manau, kad darbe visi kreipia dėmesį į žinias ir patirtį. Aš labiau pastebiu pozityvius dalykus nei neigiamus, ir tai, manau, man labai padeda“, – įsitikinusi pašnekovė.

Tiesa, karjeros ji siekė pamažu. Nors dauguma kurso draugų pradėjo dirbti gan anksti, Viktorija nutarė koncentruotis į studijas ir pirmąjį darbą susirado ketvirto kurso pabaigoje.

„Jei pradėsi dirbti tik po studijų, būsi nekonkurencingas. Po metų, kai įgijau patirties, susiradau kitą darbą, kur dirbau dešimt metų. Per tą laiką susilaukiau dviejų vaikų, paraleliai kūriau maisto tinklaraštį „Receptų medis“. Daryti karjerą buvo gan sunku, nes vaikai dažnai sirgo. Juokiuosi, kad nekreipiau dėmesio į mažą algą, o darbdaviai, – kad manęs dažnai nebūna. Visgi, vaikams paaugus, supratau, kad noriu augti, tad nusprendžiau save išbandyti tarptautinėje organizacijoje ir taip atsiradau „Cognizant“, – sako Viktorija.
Viktorija Andrikonienė

Atverti introvertus

Atėjus į dabartinę organizaciją, anksčiau vyresniosios programuotojos poziciją užėmusiai Viktorijai teko keliais laipteliais nusileisti žemyn.

„Supratau, kad ankstesnėse darbovietėse buvau užsisėdėjusi, kad tikrai yra kur stiebtis ir jau pirmais metais pasiekiau naujas pozicijas. Tad man iš pradžių suteiktos kitokios pareigos tapo gera motyvacija. Yra posakis – geriau ne pirmas kaime, o paskutinis mieste, tad mane teigiamai veikia, kai aplink – daugiau protingų žmonių, nes tuomet yra galimybė augti. Įmonėje dirbu jau šešerius metus, o per juos jau buvau šešiuose skirtinguose projektuose, tad dinamika ir tobulėjimas lydi kiekvieną dieną“, – dalijasi vyresnioji programuotoja.

Po kurio laiko ji pajuto, kad save mato ir kitoje pozicijoje.

„Savo vadovo paklausiau, ką reikia daryti, kad tapčiau komandos vadove. Jis pajuokavo, kad pirmą žingsnį jau padariau – pasiteiravau.

Susidėliojome planą ir jau po pusmečio tapau vadove. Įsitikinau, kaip svarbu turėti gerą mentorių. Tad dabar dirbu ir programuotoja, ir komandos vadove. Šiuo metu esu atsakinga už 7 žmones“, – įvardija pašnekovė.

Kaip kalba Viktorija, dauguma dirbančiųjų šioje srityje yra introvertai, kurie džiaugiasi galintys pasislėpti už ekrano ir ramiai dirbti. Kadangi ir ji, kol augo vaikai, buvo tokia, jai paprasčiau suprasti ir atverti savo kolegas.

„Įmonėje įprasta higiena yra kasmėnesiniai pokalbiai. Tad, kad jie praeitų turiningai, reikia pasistengti. Kai kuriems iki šiol atrodo, kad tai atitraukimas nuo darbų, bet naudą pamažu ima suprasti ir jie. Čia jau vadovo menas, kaip rasti raktą į kiekvieną žmogų. Jei introvertai nebendrauja, tai nereiškia, kad jie nenori, tiesiog yra nepakankamai drąsūs, kad pradėtų pirmi. Dėl to reikia rasti temą, kuria jie nori ir turi ką pasakyti, – juk kiekvienas turi savo pomėgių.

Bandau paaiškinti, kam šie pokalbiai išvis reikalingi. Tai yra susitikimai, kuriuose aptariami ne tik darbai, bet jie – ir apie patį žmogų. Tai padeda kurti ryšį ir pasitikėjimą bei suprasti, kodėl tam tikru metu žmogus pasielgia vienaip ar kitaip. Žinoma, jei žmogus susikaustęs, nebūtina kalbėti visą valandą. Bet visada reikia paklausti, kaip jis jaučiasi. Tam gali padėti tokios formuluotės – pavyzdžiui, kaip jautiesi projekte, ar tau patinka tavo darbas ir pan., vertinant nuo 1 iki 10. Šie pokalbiai taip pat yra erdvė ir pakalbėti apie karjeros perspektyvas.

Ir komandų susirinkimuose skatinu reikšti savo nuomonę – nereikia bijoti būti matomu, tai gali tapti pirmuoju žingsniu link naujo karjeros lapo“, – pataria vyresnioji programinės įrangos inžinierė ir komandos vadovė.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją