Apie tai „Atsakingo požiūrio“ diskusijoje kalbėjo agentūrų „INK agency“ ir „bigNow“ vadovas Kęstutis Gečas ir „Vilniaus paukštyno“ bei „Kaišiadorių paukštyno“ generalinis direktorius Darius Gudačiauskas.
Nėra pagarbos saviškiams
Vietinis verslas, pasak specialistų, pakankamai išsivystęs, kai kuriais atvejais jau patapęs tarptautiniu ir kitose šalyse laukiamas lygiai taip pat, kaip Lietuvoje užsienio kapitalo įmonės. Tačiau tai vis dar sunku pripažinti, nes tiek valdžioje, tiek visuomenėje nėra suvokimo, kad Lietuvos gerbūvį užtikrina ne tik užsienio, bet ir lietuviškos įmonės.
„Viešojoje erdvėje matosi, kad valdžios atstovai kviečia užsieniečius ir jų labai nori. Labai retai galima pastebėti, kad lietuviai, reinvestuojantys pelną Lietuvoje, yra tiek giriami. Tuo tarpu, remiantis statistika, ne užsienio kapitalo įmonės sukuria Lietuvos ekonomiką. Be abejo, jie yra ženkli ekonomikos dalis, tačiau ekonomiką sukuria lietuviški verslai, kurie kažkaip reinvestuoja į savo verslą“, – sako „Vilniaus paukštyno“ bei „Kaišiadorių paukštyno“ generalinis direktorius D. Gudačiauskas.
Tam pritaria ir „INK agency“ ir „bigNow“ vadovas K. Gečas – per mažai pagarbos atiduodame lietuviškam verslui, kuris stato mūsų gerbūvį.
„Didelis papeikimas ir visuomenei, ir politikams, kurie nesuvokia, arba nenori suvokti, kad lietuviškas verslas sukuria daugiau darbo vietų negu užsienio. Šioje vietoje galima pajuokauti – jeigu politikai nori užsienio verslo, reikia norėti užsienio politikų, nes jie geresni”, – juokiasi K. Gečas.
Pasak jo, akmenį galima mesti ir į Lietuvos verslų daržą. Jis įsitikinęs, kad istoriškai susiklostė taip, jog užsienio verslą pasikviesti buvo patogiau, mat tai reiškė prestižą jį prišaukusiems politikams, o ir pasikviesti užsienio kapitalo įmonę buvo kur kas palankiau nei padėti lietuviškam verslui.
„Su užsienietišku verslu nebuvo bėdos – jis mandagus, sąžiningai elgėsi su darbuotoju, siūlė didesnius atlyginimus. Situacija keičiasi ir lietuviškas verslas turi baksnoti ne tik į politikus, bet ir pats pradėti elgtis kitaip“, – sako K. Gečas.
Jis pastebi, kad lietuviškas verslas turi prisitaikyti prie vakarietiškos kultūros – nusivilkti treningus, kurie kažkada pravertė verslo pradžioje Gariūnuose, ir dėvėti fraką, kurio reikalauja užsienio rinka.
„Tai, kad tu prekiavai Gariūnuose – nėra minusas. Tai – tavo istorijos etapas. Jeigu prasidėjo konkurencija su užsienio verslu – turi nusirengti treningus ir apsivilkti fraką, jei tave prie stalo pakvietė verslininkai su frakais. Iš esmės, nėra skirtumo, ką tu papasakosi – verslo elgsena pakitusi, o užsienietiškas verslas ją išmokęs ir ją taiko. Lietuviškas verslas po truputį vejasi ir prisitaiko, tačiau dalis verslininkų tai supranta kaip papildomą išlaidą. Deja, jeigu nori, kad tave gerbtų, turi atrodyti kaip jie“, – pastebi K. Gečas.
Stinga ir aiškios verslo strategijos
Kita problema – lietuviams stinga strategijos, kuri nusakytų, kokia kryptimi nori judėti Lietuva. Pasak D. Gudačiausko, Lietuvos rinka vis dar blaškosi – pavyzdžiui, ji laiko save pranašesne už kitas technologijų srityje, kai tuo metu užsienyje mes garsėjame tik interneto greičiu.
„Ar mūsų šalis turi strategiją ir žino, kurias ūkio šakas ji nori vystyti? Kuo ji nori būti garsi? Aš matau blaškymąsi. Nesvarbu, kaip ji save pozicionuoja, ji vis tiek išlieka garsi žemės ūkiu ir logistika. Niekada nemačiau, kad tai būtų Lietuvos prioritetas. Iš tiesų, didžiausią dalį eksporto sudaro žemės ūkis, antrą – logistika”, – stebisi D. Gudačiauskas.
D. Gudačiauskas įsitikinęs – strategijos neturėjimas reiškia pralaimėjimą. Tą galima pastebėti Lietuvą palyginus su kaimyninėmis šalimis, kurios nedvejodamos apsisprendė dėl savo ateities ir per ganėtinai trumpą laikotarpį aplenkė visas Europos šalis. Štai kaimyninė Lenkija, pagal pagaminamų produktų vienetus, yra pirma Europoje gamybos rinkoje.
„Ji tokia patapo per penkerius metus, aplenkusi prancūzus, italus, olandus ir visus kitus. Kodėl? Todėl, kad ten egzistuoja aiški šalies politika. Jie atsakė aiškiai, kas yra vienas arba du dalykai, ko jie nori. Ir jie šiandien garsūs. Tai, kad iš po mūsų kojų išslysta kėdė, ant kurios mes ilgai sėdėjome, yra skambutis visiems pasitikrinti, kiek tvari mūsų valstybė ir jos ekonominis pagrindas“, – nuogąstauja D. Gudačiauskas.
Jam antrina ir K. Gečas – politikai privalo nustatyti aiškią strategiją. Tačiau čia jis priduria, kad pasimokyti turi ne tik valdininkai, bet ir verslas bei visuomenė.
„Bene daugiausiai turėtų pasimokyti politikai – apie strategiją, prioritetus ir paramą tiems, kurie moka mokesčius. Dažniausiai tai nėra apie tai, kad reikia duoti mokesčius ir padėti – tai dažniausiai reiškia aiškių žaidimo taisyklių nustatymą ir nesikišimą. Verslas neišvengiamai turės mokėti didesnius atlyginimus. Priešingu atveju, žmonės emigruos. Trečias aspektas – visuomenė. Didysis klausimas – kas visuomenei turi pasakyti, kad lietuviškas verslas yra geras? Tiek Lietuvos verslas turi gerai elgtis ir pasakoti, koks jis puikus, tiek politikai turi pradėti mąstyti, kad reikėtų girti ne tik užsienietį, bet ir lietuvį“, – sako K. Gečas.
Neužtikrina palankių sąlygų senbuviams
Be to, D. Gudačiauskas kvestionuoja, ar valstybė, sudaranti puikias sąlygas naujiems verslams ir duodanti reikiamas mokestines lengvatas, nepamiršta senojo verslo ir jį adekvačiai apsaugo, jog jis galėtų vykdyti savo veiklą ir būtų sėkmingas užsienio rinkose.
„Yra puikių šalių su gera infrastruktūra, teisine baze ir darbščių žmonių kultūra, kur gali nueiti investicijos. Klausimas yra toks: ar paraleliai kažkas valdžioje galvoja apie verslą, iš kurio šiandien gyvena šalis? Nesvarbu, ar lietuviško, ar užsienietiško kapitalo, bet tai yra senbuviai, kurie sumoka didžiausius mokesčius, įdarbina daugiausiai žmonių ir sukuria erdvę, kurioje mes visi gyvename. Mano nuomone, apie tai mažai kalbama.
COVID-19 parodė, kad Lietuva nėra ta šalis, kuri tinkamai atstovauja savo verslo interesus globaliame pasaulyje, kuris po truputį pradeda užsidarinėti. Čia yra reali problema. Dabar pasaulis konkuruoja ne prekėmis ir paslaugomis ar tarpusavyje tarp gamintojų, o šalys su šalimis, nes vyksta realus rinkų persiskirstymas, susijęs su COVID-19”, – sako jis.
Štai K. Gečas mano, kad Lietuvoje derėtų atsižvelgti ir į mokestinių lengvatų situaciją, kuri neretai nėra palanki lietuviškajam verslui.
„Manau, kad paramos gali ir turi būti paremtos tuo, kad reikia verslui padėti įsikurti, bet tai negali trukti labai ilgai. Įsikūrimas gali trukti metus, o parama dešimt metų. Reikalingas logiškas subalansavimas. Jeigu remsime tik lietuvišką verslą – gerovės nesukursime, nes užsienio verslas padidina ekonomikos žaidėjų skaičių. Reikėtų logiškai mąstyti ir apie eksportuojantį verslą, nes tai susiję su Lietuvos stiprumu“, – teigia jis.
