„Kai baigiau mokyklą, nusprendžiau, kad tapsiu juvelyru, nors nei žinių, nei įgūdžių neturėjau“, – sako kaunietis Airidas Ulevičius. Gavęs tėčio pritarimą, vyras išsinuomojo mažą kabinetą, kuriame ėmė taisyti ir gaminti papuošalus. Šiandien A. Ulevičius jau daugiau nei dešimtmetį sukasi juvelyrikos pasaulyje, o prieš septynerius metus Kaune atidarė ir savo juvelyrinių dirbinių saloną „Auksinė svajonė“.

Kauniečio Airido Ulevičiaus istoriją reikėtų pradėti nuo verslo, kurį prieš 27 metus įkūrė jo tėtis. Nors pats nebuvo juvelyras, vyras turėjo savo vadovaujamas dirbtuves, kuriose dirbo Kauno juvelyrikos meistrai. A. Ulevičiaus tėtis vertėsi didmenine papuošalų gamyba, o jo dirbtuvėse pagaminti papuošalai iškeliaudavo ir į užsienį.

Kaip pasakoja A. Ulevičius, jo tėčio pradėtas verslas vystėsi išties sėkmingai, tačiau verslui smūgį sudavė 2008-aisiais prasidėjusi krizė. Galiausiai, prie verslo sustabdymo prisidėjo ir didelės asmeninės problemos.

Tačiau kai pats Airidas baigė mokyklą, žinojo – jis nori eiti tėčio pėdomis. Išsinuomojęs mažą kabinetą, jis pradėjo taisyti ir gaminti papuošalus.

Šiame interviu A. Ulevičius papasakos išties įdomią savo verslo istoriją. Pirmiausia vyras pasidalins, ką reiškia pradėti savo verslą vos sulaukus pilnametystės ir neturint reikiamų žinių bei įgūdžių. Taip pat jis pasidalins, kaip jam pavyko užauginti savo verslą ir kodėl jį taip žavi juvelyro darbas.