Dėl baldžiaus amato darbą metęs kaunietis Antanas: tėtis linkėjo lengvesnės profesijos, tačiau užsakymai ėmė plūsti savaime

Kaunietis Antanas Žvirblis jau kone dvejus metus gali save vadinti baldžiumi. Vyras pasakoja, kad jis – jau trečios kartos šio amato atstovas savo šeimoje. Ir nors Antano tėtis jam linkėjo lengvesnio nei baldžiaus darbo, vis tik po ilgų savęs ieškojimų kaunietis nutarė sekti šeimos vyrų pėdomis. Šiandien A. Žvirblis sako, kad baldų gamyba yra jo gyvenimo būdas, ir pastebi, kad klientams reikia trijų pagrindinių dalykų: mažos kainos, trumpo gamybos laiko ir kad viskas būtų čiki piki.

Šio straipsnio herojus – kaunietis Antanas Žvirblis. Pasakojant šio vyro istoriją, netikslu būtų sakyti, kad baldžiaus amato jis norėjo imtis dar nuo mažų dienų. Priešingai – tėčio baldžiaus primokytas siekti lengvesnio gyvenimo, vyras save išbandė daugybėje skirtingų darbų.

Tačiau situacija pasikeitė tuomet, kai vyras su šeima persikėlė į naujus namus ir savomis rankomis sumeistravo vieną kitą baldą. Antano dirbinius pamačius artimiesiems ir draugams, užsakymai pradėjo plūste plūsti.

Šiame Delfi interviu kaunietis A. Žvirblis pirmiausia prisimins išties sunkią savo verslo pradžią, papasakos, kodėl visi baldžiai pradeda nuo chaltūros ir kodėl geriau iškart pradėti dirbti ant savęs, taip pat Antanas atskleis, su kokiais sunkumais susiduria gaudamas klientų užsakymus ir kodėl baldžiaus darbas kartais tampa tikru aukcionu.