Teigiama, kad po kelis metus trukusios dramos visuomenės nuomonė taip atsisuko prieš „Vilniaus prekybą“, kad šiai teko trauktis ne tik iš energetikos verslo, bet ir iš Lietuvos.
Nors iki tol, kaip rašoma „Baltojoje knygoje“, didžiausio prekybos tinklo akcininkams, vadovaujantiems nacionalinei energetikos kompanijai, iki visiško dominavimo šalies ekonomikoje trūko tik banko.
„Kaip neretai nutinka, dažnai iš pažiūros nedidelis akmuo apverčia vežimą: prieš Žilviną Marcinkevičių („VP dešimtuko“ akcininką – DELFI) stojo keista, besikeičiančius laikus atspindėjusi kompanija. Finansų analitikas, pilietinės visuomenės aktyvistai, keli žurnalistai bei tinklaraštininkai ir kartais iš Briuselio savo nuomonę pareiškianti eurokomisarė neatrodė kaip jėga, galinti sukelti bėdų „Vilniaus prekybai“.
Įpratus konkuruoti su sau lygiais, šią margą kompaniją atrodė nesunku ignoruoti, bet būtent jų indėlis per trumpą laiką pakeitė visuomenės nuomonę. Pasibaigus 2008 metų Seimo rinkimams „LEO LT“ rėmę politikai patyrė pralaimėjimą ir į valdžią atėjo griežtai įmonės atžvilgiu nusiteikę verslininkai“, – rašoma „Baltojoje knygoje“.
„LEO LT“ kūrimas išplatintame leidinyje taip pat vadinamas spalvotu spektakliu, iš kurio buvo pasimokyta apie išorines grėsmes. Taip pat teigiama, kad mokesčių slėpimu buvusius bendražygius neseniai apkaltinęs Mindaugas Marcinkevičius buvo tas, kuris „LEO LT“ istorijoje ilgiausiai norėjo kariauti su valstybe.
Vienas laikė frontą
„Baltojoje knygoje“ minimas finansų analitikas – Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimondas Kuodis.
DELFI jis pasakojo, kad ir prieš 10 metų energetiką sekė labai atidžiai, nes tai sritis, kurioje rizikos kainų stabilumui yra bene didžiausios.
„Mane šokiravo buvusio Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos vadovo 2004 metų lapkritį publikuotas interviu, kuriame buvo pasakyta, kad politikai atrišo rankas dvigubinti elektros kainas. Įsivaizduojate, ką tai reiškia ekonomikai, infliacijai“, – sakė jis.
R. Kuodžio teigimu, tas kainų padvigubinimas buvo sumanytas „Vakarų skirstomųjų tinklų“ (VST), pakeičiant Elektros energetikos įstatymą, atrodytų, nekaltais būdais: kainų kepurės susiejimu su įmonių (VST, „Rytų skirstomųjų tinklų“ (RST) ar „Lietuvos energijos“) turto verte. Po to atskiru žingsniu tas turtas buvo kelis kartus indeksuotas, neva remiantis buhalterinės apskaitos reikalavimais.
„Šių dviejų dalykų kokteilis iš esmės reiškė, kad Lietuvoje elektros kainos turėjo padidėti dvigubai, nors ekonominio pagrindo tam nebuvo. Bet kurį pilietį tai turėjo šokiruoti, o juolab finansų analitiką, dirbantį centriniame banke, kuris rūpinasi kainų stabilumu, visuomenės gerove, ekonomikos augimu“, – sakė pašnekovas.
R. Kuodis teigė, kad likusios analitikų bendruomenės šis klausimas „neužkabino“. Pagrindine priežastimi jis įvardijo tai, kad ji dirba privačiuose bankuose, o jų klientai yra „Maximos“ ir panašiai.
„Tikėjausi, kad daugiau analitikų puls kelti šį klausimą į viešumą, kaip, mano manymu, vieną didžiausių aferų Lietuvos istorijoje, bet taip neatsitiko.
Tad teko daugmaž vienam šį frontą laikyti. Aišku, tuomet visos strėlės buvo sumestos prieš tą vienintelį analitiką su keliais visuomenininkais, kuriems irgi stuburas sakė, kad čia kažkas negerai.“, – prisiminė finansų analitikas.
Kėlė klausimus
Vienas iš „Baltojoje knygoje“ minimų pilietinės visuomenės aktyvistų – Darius Kuolys, tuo metu dirbęs Pilietinės visuomenės instituto direktoriumi.
DELFI jis pasakojo, kad „LEO LT“ istorijos metais kartu su tuometiniu „Transparency International“ Lietuvos skyriaus vadovu Ryčiu Juozapavičiumi sekė politinius ir visuomeninius procesus, mėgino į juos reaguoti.
„Projekto „LEO LT“ kūrimas atkreipė mūsų dėmesį kaip neskaidrus. Atkreipėme dėmesį į atominės jėgainės įstatymo priėmimą. Seimas tai padarė labai skubiai“, – dėstė D. Kuolys.
Jis priminė, kad tame įstatyme nebuvo jokių įsipareigojimų jėgainę pastatyti, kalbėta tik apie „Lietuvos energijos“ dalies perdavimą į privačias rankas.
„Kai pradėjome aiškintis tuos dalykus, iš esmės paaiškėjo, kad vyksta didelis viešųjų ryšių spektaklis – kalbant apie atominę jėgainę, kaip svarbu ją pastatyti, „prikrauti malkų estams“.
Tiesiog buvo į privačias rankas atiduodama Lietuvos energetikos dalis. Turint galvoje, kad tai yra monopolinis verslas, iškart kilo labai daug klausimų, kaip bus ateityje. Ar mūsų politika bus savarankiška, ar priklausys nuo piliečių, ar tą politiką diktuos tam tikros verslo grupės.
Tuos klausimus kėlėme ir nebuvo mūsų pasisakymo tiesiog prieš tą projektą. Buvo noras gauti atsakymus“, – sakė D. Kuolys.
Jis pasakojo apie susitikimą su Valdu Adamkumi prezidentūroje, kuriame prezidentas buvo labai nustebintas – negi iš tikrųjų atominė jėgainė nebus statoma, kai jam paaiškino, kad to visiškai nėra priimtame įstatyme.
„Tuo metu buvo daug žaidimų, kuriuose dalyvavo ir politikai, ir verslo grupuotės“, – teigė pašnekovas.
Pasiruošimas perdavimui
R. Kuodis papasakojo, kad po turto indeksavimo, kurį atliko tiek VST, tiek RST, tiek „Lietuvos energija“, kažkaip labai keistai, mįslingai, „Lietuvos energija“ nepaprašė didesnių kainų kepurių nuo 2005 metų.
„Žinoma, tie, kas sumanė visą tą schemą buvo pakankamai pragmatiški ir sugalvojo neiškart padvigubinti elektros kainas, o po truputį, kad nebūtų vartotojų maišto.
Jie paprašė elektros kainas nuo 2005 metų pradžios didinti tik 10 proc., bet to iš esmės užteko, kad Lietuvai būtų sužlugdytas euro įvedimas 2007 metais. Tada infliacijos kriterijų viršijome 0,1 proc., o elektros kainų padidėjimas 10 proc. infliaciją padidino apie 0,3 proc.“, – dėstė R. Kuodis.
Po to, pasak ekonomisto, VST ir „VP dešimtukas“, kuris už jų stovėjo, pradėjo ruoštis elektros energetikos perėmimui į savas rankas.
„Jie stengėsi kuo mažiau investuoti, kad būtų kuo geresni pinigų srautai, kai likusios valstybinėmis „Lietuvos energija“ ir RST tokiam perėmimui nesiruošė. RST daug investavo į transformatorinių atnaujinimą ir panašiai. „Lietuvos energija“ tiesiog nepaprašė padidinti kainų kepurės jos paslaugoms, o tai reiškia, kad jos pelnas dėl to buvo mažesnis.
„LEO LT“ gimė iš to, kad privatininkai tam ruošėsi, o kiti nesiruošė. Projekto idėja buvo padaryti apsimainymą akcijomis, remiantis pinigų srautų principu. Jeigu prisiminsime, kaip „Lietuvos energija“ buvo skaidoma XX amžiaus paskutinio dešimtmečio pabaigoje, VST iš to pyrago išėjo su 17 proc., o kai buvo sumanytas „LEO LT“, „VP dešimtuko“ nariai privačiai sakydavo, kad jie galėtų pretenduoti į 51 proc. – didžiąją dalį naujo darinio", - prisiminė pašnekovas.
„Kažkam buvo naudinga, kad „Lietuvos energija“ buvo išskaidyta, o tada sumanytojai sugalvojo vėl ją apjungti, prisidengę atominės elektrinės vėliava. Nors jie niekada neplanavo jokios elektrinės statyti. Šiuo požiūriu jie buvo protingesni, nei kai kurie mūsų politikai, ypač dešinėje, kurie norėjo Lietuvai užmesti šį ekonomiškai visiškai nepagrįstą monstrą“, – dėstė R. Kuodis.
Jis aiškino, kad atominė jėgainė tarnavo tik kaip vėliava, kad Seimo „avelės“ balsuotų už „LEO LT“ sukūrimą, nors tikrasis projekto tikslas buvo perimti Lietuvos elektros energetikos kontrolę į privačias rankas.
R. Kuodis teigė, kad nuoširdumo iš „Vilniaus prekybos“ grupės jam trūko visada.
„Matėme visą seriją keistų dalykų, be kurių ta grupė gal nebūtų tapusi tokia stipri, kokia yra dabar. Prisiminkime istoriją su cukraus fabrikais, kur galimai buvo pasinaudota vidine informacija ir Gedimino Vagnoriaus palankumu. Po to buvo PVM ir invalidai, tada milijardinę naudą atnešti turėjęs „LEO LT“. Dabar – sudėtingos lengvatinio apmokestinimo, mokesčių planavimo schemos. Skaidrios įmones tokių sudėtingų, keistas jurisdikcijas apimančių schemų nedaro“, – sakė jis.
„Suvokiant, kad tiek moderni politika, tiek modernus verslas didžiąja dalimi yra komunikacinis žaidimas, tai natūralu, kad jis ir vyksta. Vieni skelbia kažkokius intriguojančius pastebėjimus, kiti į tai bando atsakyti „baltosiomis knygomis“, kurių vien pavadinimas suponuoja „tikėkite viskuo, kas ten parašyta“. Tačiau praeitis, grandinė, švelniai tariant, neskaidrių sandorių verčia abejoti tos „Baltos knygos“ skelbiamomis „tiesomis“, – sakė R. Kuodis.
Laikas patvirtino nuomonę
D. Kuolys sakė, kad jeigu „Vilniaus prekyba“ iš tikrųjų buvo įsitikinusi šito projekto nauda ne tik sau, bet ir Lietuvos valstybei, tai jai reikėjo tiesiog suteikti daugiau duomenų ir skaidriai, argumentais projektą apginti.
„Jie aiškino, kaip svarbu įsileisti privatų kapitalą ir sujungti valstybės akcijas su juo, nes tik verslas pajėgs veiksmingiau įgyvendinti atominės jėgainės statybos projektą ir užtikrinti Lietuvos energetinį savarankiškumą. Tačiau jie taip ir nesugebėjo atsakyti į klausimą, kodėl tas nebuvo įsipareigota įstatymu“, – priminė D. Kuolys.
„LEO LT“ visą laiką palaikęs socialdemokratas Gediminas Kirkilas teigė, kad savo nuomonės nėra pakeitęs iki šiol.
„Laikas tik patvirtino mano nuomonę, nes ligi šiol nieko nepadaryta dėl atominės jėgainės pastatymo. Tam reikėjo turėti stiprią įmonę, geriausia, jei tai būtų valstybinė kartu su privačiu kapitalu. Projektas reikalavo pritraukti labai daug lėšų, kitų variantų iš esmės ir nebuvo.
Beje, tam pritarė ir Seimo dauguma tuo metu. Nuo projekto sustabdymo praėjo 7 metai ir, kaip matome, atominės jėgainės klausimas stovi vietoje. Buvau teisus, o dabar dar labiau esu įsitikinęs“, – DELFI sakė jis.
G. Kirkilas svarstė, kad „LEO LT“ oponentai projektui priešinosi ir dėl politinių priežasčių.
„Daugiausiai priešinosi visas kitas verslas, kuris nebuvo aktyviai į projektą įtrauktas, jis labai stipriai veikė žiniasklaidą, – sakė dabartinis Seimo vicepirmininkas. – Artėjant rinkimams buvo ir kitų priežasčių priešintis, o „LEO LT“ buvo labai patogu mojuoti. Kadangi visuomenė paprastai yra informuota menkiau, galima aiškinti, kad jis neskaidrus ir panašiai, nors niekas to per šitiek metų neįrodė.“
