Istoriniu keliu po Naujamiestį ir jose veikusias, o kai kurias veiklą vis dar vykdančias gamyklas portalas DELFI leidosi kartu su nemokamas ekskursijas organizuojančio projekto „Gatvės gyvos“ gidu Albertu Kazlausku.
Kol sostinės valdžia piešia naują ateitį Naujamiesčio rajonui ir apgriuvusius ar apleistus pastatus planuoja paversti žibančiu Aukštamiesčiu, gyventojai kviečiami apsidairyti, ką slepia istoriškai pramoniniu rajonu tapusi sostinės dalis.
A. Kazlauskas pastebi, kad nors Naujamiestis yra netoli Senamiesčio, čia savitumą simbolizuoja jau gatvės tinklas. Jis – griežtas, tvarkingas.
Kaip pasakojo gidas, Naujamiesčio gatvės suprojektuotos buvo dar XIX a. antroje pusėje, Rusijos imperijos laikais. Dabartinė Naugarduko gatvė buvo senasis pašto kelias ir vadinosi Novgorodo keliu.
Rajone kurtis ir augti gamyklos pradėjo po Antrojo pasaulinio karo, kai prasidėjo industralizacija, Lietuva buvo okupuota ir paversta Sovietų sąjungos dalimi.
Statė ir karo belaisviai
Švitrigailos g., kur šiuo metu yra įsikūręs klubas „Loftas“, kažkada veikė didžiulė elektrotechnikos gamykla „Elfa“. Apie ją vis dar primena virš įėjimo į klubą išlikęs gamyklos logotipas.
Pasak A. Kazlausko, gamykla buvo įkurta dar 1948 m., jos statybose dalyvavo ir vokiečiai karo belaisviai. Iš pradžių fabrike buvo gaminami mažos galios varikliai, naudoti šaldytuvuose. Vėliau pradėta gaminti ir radijo įranga – magnetofonai, patefonai.
„Gamyklose žmonės labai dažnai dirbdavo kartomis, perduodavo vieni kitiems savo patirtį. „Elfoje“ buvo tokia Galadauskų šeima, kur giminėje dirbo nuo mechanikų iki montuotojų“, - savo pastebėjimais dalijosi gidas. Ieškodamas informacijos apie šią gamyklą, A. Kazlauskas užfiksavo, kad daugiausia gamykloje kartu su visais padaliniais dirbo apie 8300 žmonių.
Didžioji dalis gaminių iš „Elfos“ keliavo už Lietuvos ribų, vidinėje rinkoje pasilikdavo vos apie 1 proc. Gamykla užsidarė 1993 m., šiuo metu likusi įmonė užsiima patalpų nuomos paslaugomis.
Nesidalijo savo meistriškumu
Vos per gatvę nuo buvusios „Elfos“ gamyklos vis dar savo veiklą vykdo kojinių siuvykla „Sparta“. Ši gamykla yra viena iš seniausių vis dar veikiančių gamyklų. Įmonė įsikūrė dar 1918 m. Iš pradžių gamykloje dirbo vos apie 10 žmonių, tačiau po Antrojo pasaulinio karo pradėjo labai plėstis.
„Fiksuojama, kad gamykla kentė nuo darbuotojų trūkumo, todėl darbuotojai buvo kviečiami ieškoti naujų darbuotojų fabrikui. Už tai jiems buvo steigiami prizai, apdovanojimai“, - pasakojo A. Kazlauskas.
Gido turimais duomenimis, 1965 m. per devynis mėnesius gamykloje buvo pagaminta 422 tūkst. kojinių.
Ieškodamas informacijos apie Naujamiestyje veikusias ar veikiančias gamyklas, vilnietis aptiko informacijos apie tai, kad ilgamečiai darbuotojai gamyklose noriai nesidalindavo savo žiniomis su naujais darbuotojais. Būtent toks vienas atvejis buvo aprašytas spaudoje apie „Spartoje“ dirbusį mechaniką, kuris savo meistriškumą bandė išlaikyti paslaptyje. Jis gamykloje dirbo ilgus metus ir tik vienas mokėjo taisyti gamykloje esančius įrenginius, taisydamas juos dengdavo ranka, kad niekas nematytų, kaip jis darbuojasi.
Geriausiais „Spartos“ metais įmonėje dirbo apie 2 tūkst. darbuotojų. Palyginimui - dabar joje dirba apie 160 darbuotojų.
„Zefyras“ gamino ne saldumynus
Tikriausiai nedaug vilniečių eidami Aguonų g. susimąsto, kad pralenkia kažkada čia pilnu pajėgumų veikusį tabako gaminių fabriką. Geriausiais laikais čia buvo pagaminama iki 480 tūkst. cigarečių per parą. „Zefyro“ pavadinimą turėjęs fabrikas vėliau buvo pervadintas F. Dzeržinskio vardu.
Tabako gaminiai čia buvo gaminami iki 1968 m. Vėliau gamykla persiorientavo į kartoninių pakuočių gamybą. Dalis pakuočių ir toliau buvo gaminama cigaretėms.
A. Kazlausko teigimu, įmonės „Kartonas“ veikla pablogėjo, kai į Lietuvą atkeliavo „Philip Morris“, nupirkęs cigarečių gamyklas Kaune ir Klaipėdoje. Tuomet Vilniuje gaminamos pakuotės dėl kokybės nebetiko cigarečių gamintojui.
Aguonų g. buvo įsikūrusi ir dar viena didžiulė gamykla. Gamyklos ženklų šiuo metu rasti jau sunku. Dalyje ploto jau stovi nauji daugiabučiai, dalyje – ruošiama žemė naujam gyvenamųjų namų projektui. Tačiau 1959 m. čia buvo įkurta didžiulė staklių gamykla - „Komunaras“. Vilniuje pagaminta produkcija keliavo į 50 šalių.
Vėliau sujungus „Komunarą“, Frezavimo gamyklą ir „Žalgirį“ savo sėkmę gamyboje bandė AB „Vingriai“.
Slepia karinės pramonės paslaptis
T. Ševčenkos g. 16 pastatų korpusų teritorijoje veikė radijo imtuvų gamykla. Ji įsikūrė 1925 m. Senamiestyje, bet po maždaug dešimties metų persikėlė į minėtą adresą. Iš pradžių „Elektrit“ įmonėje buvo taisomi importiniai radijo aparatai, vėliau juos gaminti pradėjo ir pats fabrikas. Įmonei pavyko išaugti iki stambiausios lenkų gamyklos Vilniaus krašte. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui gamykla buvo uždaryta ir įrenginiai išvežti į Minską, kur buvo įkurta „Molotovo“ radijo gamykla.
Šioje teritorijoje veikė ir daug daugiau gandų po sostinę paskleidusi gamykla - „penkiukės“ arba 555. Gamykla dirbo karinei pramonei. Kaip pasakojo A. Kazlauskas, vieni šaltiniai mini, kad čia buvo gaminamos juodosios dėžės lėktuvams, kiti – kad radijo lokatoriai povandeniniams laivams.
„Kai kitur atvykdavo kosmonautai, įvykis būdavo garsiai nušviečiamas, o kalbama, kad jie atvykdavo ir čia, tačiau jokia informacija apie tai nebuvo viešinama“, - pasakojo A. Kazlauskas.
Kadangi „penkiukėms“ reikėjo daug kvalifikuotų darbuotojų, kas rytą 5.30 val. iš Vilniaus pajudėdavo autobusas į Baltarusiją atsivežti darbuotojų. Vakare jie ta pačia transporto priemone keliaudavo namo.
Nuo 2300 darbuotojų iki 70
T. Ševčenkos gatvėje 1957 m. savo veiklą pradėjo dar viena įspūdinga gamykla. Čia buvo pradėti gaminti grąžtai. Pasak A. Kazlausko, sovietmečiu tai buvo didžiausia grąžtų gamykla Europoje.
Vilniaus grąžtų gamykloje pagaminta produkcija buvo eksportuojama į 85 šalis. Grąžtai buvo tiekiami tiek smulkiems gaminiams gaminti, pavyzdžiui, laikrodžiams, tiek pasiekdavo tokias, kaip „Volgos“, gamyklas.
Didžiausias darbuotojų skaičius gamykloje – 2300. Dabar joje dirba apie 70.
Kauno gatvėje apsilaupiusios balto pastato sienos mena kažkada čia veikusį Vilniaus dailės kombinatą. Lietuvoje kombinatai pradėjo kurtis 1947 m., tačiau Vilniaus dailės kombinatas buvo įkurtas 1967 m. Čia dirbo menininkai – keramikai, dailininkai, odininkai, tekstilės meistrai, skulptoriai. Kombinate buvo vykdomi pramoniniai ir valstybiniai užsakymai. Dirbo apie 500 darbuotojų.
Vilniaus dailės kombinate buvo ir apipavidalinimo cechas, kuriame buvo kuriami įvairūs šūkiai, lozungai. Iš viso Vilniaus dailės kombinatas turėjo septynias parduotuves Lietuvoje. Šiuo metu tebeveikia tik viena – Kauno g.
Einant Panerių gatve pasitinka stiprus spirito kvapas. Čia iki šiol veikia „Vilniaus degtinės“ gamykla. Nors oficialiai teigiama, kad ji veiklą pradėjo 1907 m., iš tiesų, A. Kazlausko teigimu, šiais metais atsidarė spirito gamykla Obeliuose, o į Vilnių gamyba persikėlė tik po 15 metų.
Kadangi sovietmečiu buvo paplitusi tradicija namo iš gamyklų grįžti ne „tuščiomis“, kalbama, kad alkoholinių gėrimų gamyklos darbuotojos susigalvojo originalų būdą parnešti po darbo stipriųjų gėrimų. Jais buvo užpildomi balionai, o juos moterys bandydavo kištis į liemenėles ir taip praeiti apsaugą.
