Išteisinamąjį nuosprendį išgirdo verslininkas Eugenijus Ivanenka, teisininkas Andrius Riabčiukas, verslininkai Remigijus Andriūnas ir Lina Mananikova. Dar vienas kaltinamasis – bankroto administratorius Vladas Monginas bylos baigties taip ir nesulaukė.
Ne vienai bendrovei vadovavęs verslininkas E. Ivanenka anksčiau bendravo su grupės „69 danguje“ dainininke Nijole Pareigyte – jis žiniasklaidai yra atskleidęs intymiausias savo gyvenimo detales. E. Ivanenka 2009 m. vadovavo 7 kompanijoms bei nekilnojamo turto fondui, kuris buvo įsteigtas kartu su Ūkio banku.
Tarp kaltinamųjų buvo ir verslininko Laimučio Pinkevičiaus draugas R. Andriūnas. Aukštuomenės vakarėliuose mėgęs dalyvauti verslininkas kartais būdavo vadinamas lietuviškuoju Versače.
Byloje kaltinimai buvo pateikti ir buvusiam advokatui A. Riabčiukui – jis su savo tėvu teisme yra atstovavęs marijampoliečiams sutuoktiniams Zdaniams, kurių naujagimiai dvynukai buvo apdeginti ligoninėje. Pusę milijono iš ligoninės prisiteisę vaikų tėvai skundėsi, kad advokatai norėjo pasiimti pusę gautos sumos – apie 70 tūkst. eurų(250 tūkst. litų).
Dar viena išteisintoji – bendrovės „Vilniaus sadutė“ vadovė L. Mananikova, kaip ir verslininkas R. Andriūnas, buvo minimi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos (FNTT) tyrėjos Linos Andriuškevičienės byloje. Ji dėl kaltinimų buvo išteisinta.
Šioje byloje nukentėjusiaisiais pripažinta bendrovė „Casterbridgde Inc.“ buvo pareiškusi daugiau kaip 700 tūkst. eurų ieškinį.
Ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai nustatė, kad Vilniaus bendrovė „Vilniaus sadutė“ esą galimai buvo tyčia privesta prie bankroto užsakant įvairius patalpų remonto darbus, nors jie esą net nebuvo atliekami. Vėliau šios įmonės skolas už labai mažą sumą įsigijo R. Andriūnas, esą siekęs užvaldyti kreditorinius reikalavimus. Tiesa, nesėkmingai – tam kelią užkirto 50 proc. bendrovės akcijų turėję akcininkai iš bendrovės „Casterbridgde Inc.“. Šią bendrovę įsteigė kitas „Vilniaus sadutės“ akcininkas
Baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys nepasitvirtino, o kaltinimai buvo grindžiami tik liudytojų parodymais ir kai kurių pareigūnų asmeniniais samprotavimais.
Teismas konstatavo, kad dar 2007 m. tarp bendrovių „Vilniaus sadutė“ ir „Stesa“ buvo sudaryta negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis. Ja šalys įsipareigojo nenutraukti jos anksčiau laiko, priešingu atveju tektų sumokėti kitai šaliai 250 tūkst. Lt dydžio baudą.
Sutarties sudarymo metu „Vilniaus sadutė“ vertėsi nekilnojamojo turto nuoma, todėl siekdama išnuomoti patalpas, pasirašė statybos darbų ir rangos sutartis dėl patalpų remonto ir rekonstrukcijos. Tuo metu „Vilniaus sadutei “ užteko turimo turto, kad ji galėtų prisiimti įsipareigojimus. Tai teisme jau baigiamųjų kalbų metu patvirtino ir prokuroras, konstatavęs, kad nepasitvirtino aplinkybės dėl L. Mananikovos ir R. Andriūno prisidėjimo prie „Vilniaus sadutė“ turto iššvaistymo, sudarant statybos darbų sutartis.
Liudytojai teisme patvirtino, kad remonto darbai buvo atlikti, bendrovė už juos atsiskaitė.
Teisme paaiškėjo, kad verslininkams sekėsi, bet visos problemos prasidėjo, kai Lietuvą ištiko ekonominė krizė – tuo metu ne tik trūko pinigų, bet ir susipyko akcininkai. – R. Andriūnas ir Izraelio ir Lietuvos pilietybes turintis verslininkas Meiras Klabinas. Jis tuo metu nutraukė investicijas į Vilniaus sadutę ir įsteigė Liberijoje registruotą „Casterbridge“, kuri šioje byloje ir buvo pripažinta nukentėjusiąja.
Kad verslas nežlugtų, kitas akcininkas R. Andriūnas stengėsi gelbėti situaciją, o tuo metu bendrovės „Stesa“, kuri buvo išsinuomojusi patalpas, vadovas užsiminė apie patalpų subnuomos sutarties sudarymą, nes patalpose nuolat dingdavo elektra, o sutvarkyti gedimus patalpų savininkai neturėjo už ką.
„Vilniaus sadutės“ vadovė L. Mananikova teisme sakė, kad tuo metu tokios sutarties sudarymas atitiko bendrovės interesus, nes dėl sunkios finansinės padėties būtų negalėjo įvykdyti „Stesos“ reikalavimų, o jeigu sutartis būtų nutraukta, tektų mokėti 250 tūkst. Lt baudą, o tai reikštų „Vilniaus sadutės“ bankrotą.
Tada „Stesa“ patalpas pernuomojo E. Ivanenkos vadovaujamai bendrovei – jis manė, kad išsinuomodamas už kelis kartus mažesnę nei rinkos kaina patalpas galės užsidirbti. Be to, atsarginiu variantu buvo Sutartyje numatyta bauda.
Bet tuo metu R. Andriūnas supirkinėjo “„Vilniaus sadutės“ kreditinio reikalavimo teises, todėl patalpų nuomos sutartyje numatytą teisę gauti 250 tūkst. Lt baudą jis už 10 tūkst. Lt įgijo sudarydamas sutartį su E. Ivanenkos bendrove – sutartis paruošė advokatas A. Riabčiukas. Tiesa, E. Ivanenka sakė, kad ją pasirašė net neskaitęs.
Pareigūnai manė, kad taip buvo siekiama užvaldyti „Vilniaus sadutės“ turtą R. Andriūno naudai – esą jis šią sumą galėjo gauti iš bendrovės.
Tačiau, kaip pažymėjo teismas, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių tokio išankstinio susitarimo tarp kaltinamųjų buvimą.
„Nagrinėjamos bylos kontekste teismas atkreipia dėmesį į tai, jog organizuojant verslą svarbią reikšmę turi pasitikėjimo partneriais ir ekonominės veiklos rizikos principai. Pasitikėjimo partneriu principas versle reiškia tikėjimą verslo partnerio sąžiningumu, jog šis vykdys verslą, suteikiantį abipusę naudą. Kartu ekonominės verslo rizikos principas siejamas su galimų nuostolių tikimybe arba pajamų praradimu, palyginus su verslo plane priimtu variantu. Verslas negali gyvuoti be rizikos, kuri atsiranda siekiant prisitaikyti prie kintančių rinkos sąlygų, todėl konfliktinių situacijų tarp verslininkų sprendimas baudžiamosiomis teisinėmis priemonėmis gali būti konstatuojamas tik išimtiniais atvejais“, – remdamasis teismų praktika išteisinamajame nuosprendyje pabrėžė teismas.
Pasak teismo, supirkinėdamas „Vilniaus sadutė“ kreditinius reikalavimus R. Andriūnas siekė ne iššvaistyti šios bendrovės turtą, bet atvirkščiai – išgelbėti ją nuo bankroto.
„Teisme apklausti liudytojai patvirtino, jog R. Andriūnas visiškai su jais atsiskaitė pagal „Vilniaus sadutė“ sudarytas sutartis, t. y. įsiskolinimai buvo pilnai padengti“, – nurodė teismas, kurio priimtą išteisinamąjį nuosprendį dar bus galima skųsti apeliacine tvarka.
R. Andriūnas teisme sakė, kad jis iki šiol stengiasi išgelbėti bendrovę nuo bankroto ir tęsti jos veiklą, nors šiuo metu vieninteliu „Vilniaus sadutės“ kreditoriumi ir akcininku yra jis pats. Tiesa, verslininkas pripažino, kad akcijos yra nupirktos jo sūnaus vardu, tačiau realiai įmonės veiklą, kaip ir tuo metu, kai „Vilniaus sadutė“ akcijos priklausė jo tėvams, tvarko jis.
