Tarptautinėje kompleksinės lėktuvų techninės priežiūros ir remonto bendrovėje „FL Technics“ dirba apie 750 darbuotojų. Didžiulei kompanijai pavyko į Lietuvą sugrąžinti emigrantų, kurie buvo nusprendę atsisveikinti su Tėvyne. Užsienio padangę į darbą Lietuvoje iškeitę specialistai dalijasi savo patirtimi apie sprendimą sugrįžti į Tėvynę.
Nuo kasininko iki degalinės vadovo
„FL Technics“ operatyvios orlaivių techninės priežiūros departamento pardavimų vadovas Karolis Statkus apie emigraciją susimąstė, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą.
„Tuo metu Airijoje jau gyvenantys draugai pasiūlė galimybę atvykti į Dubliną ir padirbėti, nes jų kompanija tuo metu kaip tik ieškojo naujų darbuotojų, o lietuviai toje kompanijoje turėjo gana gerą vardą, todėl kompanijos vadovybė dažnai klausdavo savo darbuotojų, ar šie neturintys draugų, kurie norėtų atvykti į Airiją. Daug pigesnė darbo jėga ir gera darbo kokybė itin domino įmonės vadovybę“, – aplinkybes, kodėl jis nusprendė palikti Lietuvą, nurodė lietuvis.
Taip K. Statkus pradėjo dirbti „Applegreen“ prekės ženklo degalinėje. Iš pradžių vyras įsidarbino salės darbuotoju-kasininku.
„Bėgant laikui pasinaudojau tiesioginio vadovo suteiktomis galimybėmis ir pradėjau kilti karjeros laiptais įmonėje. Prieš išvykdamas iš Airijos buvau tapęs vienos iš degalinių, dirbančių pagal franšizės sutartį, vadovu“, – prisiminė lietuvis.
Vis dėlto po devynerių metų emigracijos K. Statkui atėjo apsisprendimo metas – integruotis į vietinę bendruomenę arba vykti namo, parsivežant visą sukauptą profesinę bei asmeninę patirtį.
„Pasirinkome antrąjį variantą, nes nemačiau galimybės pirmajam. Mano atveju buvo per dideli kultūriniai skirtumai“, – atviravo pašnekovas.
„Airijos sukurta socialinės apsaugos sistema yra labai išvystyta. Ko negalėčiau pasakyti apie Lietuvą. Užsienyje, praradus pajamas, valstybė suteikia laikiną išlaikymą, leidžiantį žmogui pilnai funkcionuoti, kol ieškoma naujo darbo, o gaunamų pašalpų dydis patenkina visus būtiniausius žmogaus poreikius: maistas, stogas virš galvos“, – savo pastebėjimais dalijosi buvęs emigrantas.
Lygindamas Lietuvą su Airija pašnekovas taip pat pastebėjo mandagumo ir etiketo skirtumus, kurie Airijoje daug aukštesni. Be to, buvęs emigrantas pasakojo jautęs, kad Airijoje darbdaviui darbuotojas yra turtas, o Lietuvoje, jo nuomone, dažnai laikomas išlaidomis.
Darbą Lietuvoje susirado per 3 dienas
Nors K. Statkus Airiją paliko susižavėjęs šalies socialine apsauga ir žmonių elgesiu, Lietuvoje jis rado tai, ko jam labiausiai reikėjo – artimą kultūrą.
„Džiaugiuosi, kad galiu bendrauti savo gimtąja kalba, bendrauti su savo artimaisiais, draugais ir giminėmis gyvai, o ne per „Skype“, o svarbiausia – noriu, kad mano vaikas užaugtų auklėjamas pagal lietuvių tradicijas, auklėjimą bei vertybes. Nesvarbu, kokį statusą žmogus turės užsienio valstybėje, jis visuomet liks svetimu kurioje nors srityje. Kitaip reikėtų visiškai integruotis į vietinę bendruomenė, perimant visus vietinius įpročius, kalbą bei kultūrą“, – atviravo pašnekovas.
Nusprendęs likti lietuviu visa širdimi K. Statkus teigė padaręs teisingą sprendimą, tačiau kartais mintis persekioja Lietuvos praeities „baubai“.
„Aš labai gerai prisimenu, kaip reikėjo gyventi Lietuvoje prieš išvykstant, kai buvau jaunas, nieko negalintis pasiūlyti žmogus. Šiuo metu situacija kitokia – daug išmokau, o ir Lietuva per paskutinius dešimt metų gerokai pasikeitė. Tai suteikia vilties ir leidžia optimistiškiau žiūrėti į ateitį“, – sakė jis.
Darbą „FL Technics“ K. Statkus rado dar būdamas Airijoje. Pasak vyro, darbo paieška truko tris dienas. Darbo skelbimą jis aptiko internete.
„Nežinau, ar tai sėkmė, ar aš buvau toks paklausus produktas, kad išsiuntus 10 gyvenimo aprašymų, gavau tris pakvietimus į pokalbius dėl darbo. Vienoje iš atsiliepusių įmonių dabar ir dirbu“, – džiaugėsi pašnekovas.
Įsidarbino po praktikos
„FL Technics“ jaunesnysis neardomosios kontrolės inžinierius Ervin Vigelis Lietuvą paliko dėl studijų. Jis išvyko į Daniją. Vėliau E. Vigelis tęsti studijas iškeliavo į Suomiją.
„Pagrindinė priežastis, paskatinusi šiam žingsniui, – sužavėjusi mintis pajausti, kas yra tarptautinės studijos bei pamatyti, ar Vakaruose dėstoma medžiaga ir pati studijų programa yra aukštesnio lygio nei pas mus. Be to, norėjosi paragauti savarankiško gyvenimo skonio“, – prisiminė pašnekovas.
Su dabartiniu darbdaviu lietuvis susipažino atlikdamas praktiką dar studijų metu, o įsidarbino praėjus kelioms savaitėms po diplomų įteikimo.
„Būnant užsienyje visada reikia pasidomėti ir galvoti, ko čia nepasakius, kad žmogus neteisingai ko nesuprastų, – tęsė jis. – Nežinau, kaip yra kitiems, bet bent jau pats, pabuvęs užsienyje, supratau, kad lazda turi du galus. Ten atlyginimai gal ir didesni ir gali pasirodyti patrauklesni, bet tam, kad to pasiektumei, reikia įdėti nemažą indėlį. Reikia nepamiršti, jog ten mes esame svečiai, o dar yra daug vietos gyventojų, kuriems visada bus aukštesnis prioritetas gaunant darbo pasiūlymą“.
Vaikus nusprendė auginti Lietuvoje
Iš emigracijos į darbą aviacijoje sugrįžo ir Violeta Salnikaitė, įmonėje dirbanti pardavimų vadybininke.
Lietuvą ji paliko darbo reikalais – trejus metus gyveno ir dirbo Maskvoje logistikos srityje.
„Po trejų metų baigėsi sutartis ir laukiau šeimos pagausėjimo, todėl nusprendžiau grįžti į Lietuvą. Gimtinėje visada geriau auginti vaikus nei kažkur svetur“, – įsitikinusi pašnekovė.
V. Salnikaitė pasakojo, kad Maskvoje jos nežavėjo susisiekimas, gyvenimo tempas, piktesni žmonės, užterštas oras.
Iš pradžių, grįžus į Lietuvą, V. Salnikaitei nebuvo lengva. Ji prisipažino, kad pirmus metus pagalvodavo apie grįžimą į Maskvą.
„Trūko tempo, draugų, kuriuos ten palikau“, – prisipažino ji.
Nepaisant to, moteris apsiprato prie lietuviško tempo ir susižavėjo nauju darbu: „Visada traukia tai, kas atrodo neįmanoma ir neįprasta. Juk ne kiekvieną dieną sutiksite merginą, kuri pardavinėja lėktuvų detales“.
Lemtingas lūžis – po Kalėdų gimtinėje
„FL Technics“ klientų aptarnavimo vadybininkas Mantas Gavėnis emigracijos patirties sėmėsi Didžiojoje Britanijoje.
„Išvykau iš dalies dėl to, kad norėjau pradėti naują gyvenimo etapą ir susidūriau su naujais gyvenimo iššūkiais. Nusipirkau bilietą į vieną pusę ir išvažiavau“, - pasakojo jis.
Iš pradžių M. Gavėnis apsistojo Northamptone. Po trijų dienų čia jis sulaukė pasiūlymo dirbti filtrų gamykloje Mančesteryje.
„Pradirbęs ten penkis mėnesius supratau, kad pradedu degraduoti kaip asmenybė ir pradėjau ieškoti naujų galimybių, bandyti tobulėti tiek anglų kalbos žiniomis, tiek atrasti save įdomesnėje srityje“, – tęsė lietuvis.
Pažintis su vienu lietuviu jam padėjo rasti padavėjo darbą. Naujame darbe M. Gavėnis pradėjo bendrauti su naujais žmonėmis.
Vis dėlto po aštuonerių metų emigracijoje M. Gavėnis nusprendė grįžti į Tėvynę.
„Esminis lūžis įvyko per užpraeitas Kalėdas. Po atostogų grįžęs atgal į Angliją supratau, kad tai – ne mano šalis ir aš nenoriu ten praleisti viso gyvenimo, – prisipažino jis. – Visų pirma, ten niekada nesijaučiau savas: kultūra kita, požiūris į gyvenimą, laisvalaikį. Ten esi tiesiog emigrantas. Lietuvoje viskas paprasčiau ir, galbūt, priimtiniau“.
M. Gavėnas pripažino, kad Didžiojoje Britanijoje įsitvirtinti galbūt yra lengviau nei Lietuvoje, tačiau ir čia gyventi gerai galima.
„Grįžęs į Lietuvą net nepagalvojau, kad noriu vėl išvažiuoti. Čia yra mano namai, draugai, šeima. Be to, čia yra mano gimtinė“, – džiaugėsi jis.
Grįžęs į Lietuvą M. Gavėnis nepuolė iš karto į darbus. Mėnesį vyras nusprendė pailsėti.
„Bet kai pradėjau žvalgytis variantų, procesas užtruko apie šešis mėnesius, kol radau savąjį darbą. Visą laiką galvojau, kad norėčiau įsidarbinti tarptautinėje įmonėje, kur iš tikrųjų būtų galimybė save realizuoti“, – kalbėjo lietuvis.
Nežino, ar vėl neteks emigruoti
Sandėlininku lėktuvų techninės priežiūros įmonėje dirbantis Andrius Dubickas į Lietuvą sugrįžo po aštuonerių su puse metų emigracijos Didžiojoje Britanijoje.
Lietuvą vyras paliko dar ketvirtame studijų kurse.
„Turėjau keletą akademinių skolų, todėl neturėjau galimybės tais metais baigti studijų. Nusprendžiau metams išvykti į Didžiąją Britaniją užsidirbti. Planavau grįžti jau kitais metais. Planas žlugo, kai sužinojau, kad universitetas pakeitė studijų programą ir pridėjo man papildomų akademinių skolų. Teko nutraukti studijas ir nusprendžiau kurį laiką dar pagyventi Anglijoje, nes sekėsi visai neblogai“, – prisiminė pašnekovas.
A. Dubickas įsikūrė Norwicho mieste, o vėliau Anglijos kurorte – Cromeryje.
Vis dėlto po daugiau nei aštuonerių metų svetur A. Dubickas su šeima nusprendė grįžti į Lietuvą – norėjo, kad vaikai augtų Lietuvoje, apsupti artimųjų.
„Žinoma, šiek tiek prisidėjo ir atsigaunanti Lietuvos ekonomika bei noras, kuris niekada nebuvo pradingęs, – grįžti atgal“, – prisipažino pašnekovas.
Vis dėlto A. Dubickas teigė neatmetantis galimybės, kad vėl gali tekti palikti Lietuvą: „Jei neužteks pajamų, kad pragyventų keturių asmenų šeima Lietuvoje, tikrai nesikankinsime ir nevargsime. Važiuosime atgal. Tačiau tada tai bus jau mūsų paskutinis sprendimas, nebebandysime daugiau grįžti atgal gyventi, tik paatostogauti“.
