Po ilgesnės pertraukos užsukęs į Veisiejų turgų neatsistebiu, kur dingo provincijos snaudulys, dar akivaizdžiai kaustęs populiariausią Pietų Dzūkijos prekyvietę prieš porą mėnesių, kai pirmą kartą susiruošiau apie jį rašyti.
Nors meteorologai iš vakaro žadėjo lietų, privežtas pilnas turgus sendaikčių ir dėvėtų rūbų, o sėklų, medelių ir daigų pardavėjai įsitaisė už vartų per kelias gatves.
Pirkėjų minia neskuba skirstytis, nors dangus iš vakarų vis labiau niaukiasi, tai neskuba pakuotis savo prekių ir pardavėjai, kol pirmi lietaus lašai nesuvilgys dezinfekavimo priemonių kvapo prisigėrusių batų ir šviežiai perdažytų priešistorinių modelių vejapjovių.
Prie turgaus tvoros, gatvės pusėje, iš tolo švyti automobilio priekabon įkeltas naujutėlis lauko tualetas.
Už jo – šulinio apdailos komplektas, o aplink sustatyti dar baltutėlės nedažytos medienos lauko baldai. Tarp jų sukasi ir į pirkėjų klausimus atsakinėja ne koks senas medžio meistras, o jaunas vaikinas, jau ne pirmą kartą atvažiuojantis parduoti savo gaminių į Veisiejus.
Prisimenu, kad būtent iš jo ne taip seniai vos už 4 eurus nusipirkau dailiai pagamintą iš storų lentų inkilą.
Reikia prieiti, pasakyti, kad Šadžiūnų varnėnai pirkinio neišpeikė, apsigyveno ir džiaugiasi.
Susipažįstam – 23 metų Arvydas Baliukonis iš Alytaus rajono, Balninkų kaimo. Bešnekėdami atsirenkam, kad prieš dešimtmetį Arvydo tėvas man pagamino šuns būdą ir šulinio apdailą, kurie iki šiol nesunyko.
A. Baliukonis pasakojo, kad tėvas išėjo dirbti „samdomo valdiško darbo“, o dirbtuves ir visą patirtį perdavė jam.
Todėl, užuot emigravęs, kaip daugelis jo bendraamžių alytiškių, Arvydas pasimokė Alytaus profesinio rengimo centre ir liko tėviškėje tęsti šeimos verslą.
Du pusamžiai vyrai susidomi lauko tualeto konstrukcija ir labai neišsigąsta, kad jo kaina – 250 eurų. Dar prisimenu, kad Arvydo tėvas prieš dešimtmetį panašius gaminius pardavinėjo po 800-1000 litų, todėl garsiai nusistebiu, kodėl kaina per tiek laiko išliko nepakitusi, kai viskas pabrango.
„Labai atsirenka žmonės, kai kurie net ir su skaičiuotuvu vis dar į litus perskaičiuoja. Jeigu mato, kad jo neapgaudinėji, atsiranda pasitikėjimas. O jei užsirėksi kaip durnelis už kažką nerealią kainą, tai pirkėjas apsisuks ir nueis. Vien čia naudojama stogo danga pabrango apie 30 procentų, medienos kainos be proto pakilo, bet aš tiek branginti savo gaminių negaliu,“ – pasakojo A. Baliukonis.
Jo teigimu, populiarus posakis, kad tai, kas prieš euro įvedimą kainavo litą, dabar kainuoja eurą, nėra visiškai teisingas – kainos padidėjo ne 3,5 karto, o „tik“ 2 kartus.
„Ką padarysi, kentėti reikia, dirbti dantis sukandus ir viskas bus gerai, atsistos Lietuva ant kojų,“ – ištaria Arvydas žodžius, kurių šiais visuotinio nusivylimo laikais iš jauno vyro lūpų mažiausiai tikėčiausi išgirsti.
Turgus ūžia it bičių avilys, bet po pokalbio su A. Baliukoniu pastebiu naują jo bruožą: didžiausio dzūkų susidomėjimo sulaukia ne puošmenos ar laisvalaikio prekės, o darbo rūbai ir įrankiai.
Naudotas vokiškas medienos tekinimo stakles su kaltų rinkiniu aptūpę vyrai aiškinasi jų techninius parametrus ir garsiai dūsauja nesukrapštysiantys pardavėjo užsiprašytų 200 eurų.
Parūdijusių grąžtų į turgų atvežęs kaunietis vos spėja atsakinėti, kiek kuris kainuoja, o žūklės reikmenų pardavėjui belieka žiovauti. Gal tikrai darbas sugrįžo į madą.
