Įėjus į studiją vaizdas, stipriai ne toks, kokį galimai įsivaizduotumėte kalbant apie vintažo prekių parduotuvę.
Daiktai čia dailiai sudėlioti lentynose ir ant didžiulių stalų, kurie dekoro sprendimais tikrai nenusileidžia brangiausioms parduotuvėms. Kai atvykstame susitikti, studijoje sukiojasi ir apsidairyti atėję klientai.
Vieną jų sudominęs ir indas šaldyti vynui ar šampanui, tačiau ant jo jau užklijuotas lipdukas „rezervuota“.
„Neįsivaizduojate, kiek moterų turi silpnybę indams“, – mums susitikus iškart sako viena studijos įkūrėjų Sandra. Mat studijoje karaliauja būtent indai.
Kaip viskas prasidėjo
Pasiūliusi prisėsti ji mums duoda ir iš JK neseniai parsivežtą vintažinę kėdę, o pati pasakoja, kad šis verslas prasidėjęs, kai moteris vintažinių daiktų ieškojusi savo sodybai įrengti.
„Įdomybių radau JK. Kadangi mano draugė Vestina gyvena būtent ten, parodžiau jai ir kartu nusprendėme, kad šiuo lobiu reikia dalytis ir su kitais“, – atvirai apie verslo pradžią pasakoja Sandra.
Tuo metu Lietuvoje sendaikčių ir vintažinių daiktų krautuvių, pasak jos, nebuvo daug, tačiau kadangi pandemija visus atgręžė į namus ir jaukumo juose kūrimą, prekyba moterims sekėsi.
„Iš pradžių dirbome dviese, o vėliau prisijungė ir mano draugė Laura. Ji – kūrybininkė, fotografė. Todėl aš visada sakau, kad tai – mūsų trijulės sukurtas verslas“, – priduria Sandra.
Ji pasakoja, kad jos jau iš pat pradžių keliaudavusios po įvairiausias sendaikčių muges, turgus JK, kur ieškodavo jose užslėptų lobių.
„Pirkdavome porcelianą, krištolą, taures. Vietas, kur viskas slepiasi, rasti taip pat nebuvo lengva“, – sako viena įkūrėjų.
Kad ne visos prekės ir kokybiškos, jai pritaria ir šalia sėdinti kolegė Laura.
„Gauti geros būklės vintažą nėra lengva. Jis dažnai būna labai susidėvėjęs, ar įskilęs, sulaužytas. Būna, kad yra geras servizas, bet jis nepilnas“, – prasitaria ji.
Verslas išsiplėtė
Šiandien jų studija jau įsikūrusi dar kitur – Naujamiestyje. Kol kalbamės į studiją vis užsuka vienas kitas smalsus svečias.
„Tai ta prekė, kurią žmogus nori paliesti“, – kol klientai apžiūrinėja daiktus priduria Sandra.
Tiesa, teigiama, kad patalpų nuomos kainos Naujamiestyje kandžiojasi, o šiandien nuoma mėnesiui kainuojanti daugiau nei tūkstantį eurų, kas įpareigoja ir daugiau stengtis.
„Kai dirbome anoje vietoje, buvo paprasčiau, nuoma kainavo mažiau, sumą surinkdavome greičiau. Dabar turi būti tiek didesnis srautas žmonių, tiek atvežamų daiktų. Visą laiką esame tempe“, – sako jos ir juokauja, kad dažnai laisvadienio nesuplanavęs, nebepasiimsi.
Laura sako, kad jų studijoje apie 70 proc. prekių – vintažinės, o likusią dalį sudaro naujos prekės. Šiai dienai visos jos atkeliauja iš JK, o pačios šeimininkės prasitaria ieškančios ir naujų tiekėjų.
„Bet tie daiktai nebūtinai būna pagaminti šioje šalyje, anglai patys daug keliauja, todėl juos atsiveža iš kitų šalių. Turime ir daug ispaniškų, portugališkų daiktų“, – vardija Laura.
Iš pradžių atsirinkti prekes, ką atvežti į Lietuvą, kaip pasakoja, nebuvo lengva, tačiau dabar nuvykus į sendaikčių turgus – tai padaryti jau paprasta.
„Viskas atėję iš patirties. Imdama daiktą kartais net pagalvoju apie konkrečią moterį“, – sako Sandra.
Paprašius nupiešti vaizdą, kaip tokie turgūs atrodo, ji sako, kad daiktų ten – galybė.
„Būna, kad patys pardavėjai mašinose išsirikiuoja į eilę, o kai juos įleidžia į aikštelę, jie išsitraukia stalus ir viską dėliojasi, o pirkėjai įleidžiami pirkti. Ten reikia vykti anksti ryte, sumokame net tam tikrą mokestį už įėjimą, kad mus įleistų pirmas“, – detales pasakoja Sandra.
Sudomina „daiktų medžioklė“
Populiariausios prekės, kurias lietuviai graibsto, indai, galvą linksi abi.
„Taurės, lėkštės, vazos. Taip pat perka žvakides, vazonus. Lietuviai nori vintažinių daiktų. Manau, kad jie dabar ant bangos“, – sako Sandra ir priduria, kad klientai, kurie čia ateina įsigyti prekių, labai skirtingi.
Pasak jos, vieni domisi tvarumu ir daiktų įsigyti ateina su būtent su ta mintimi, o kartais užsukantys ir interjero dizaineriai, dekoratoriai.
„Labai daug kas daiktus kolekcionuoja. Vienas klientas, štai, kolekcionuoja arbatinukus. Jau treji metai, kaip mes jam pildome kolekciją. Jis, sakė, jų jau turi apie 500“, – šypsosi Sandra.
„Manau, kad klientams įdomu, jog pas mus yra nuolatinė kaita. Nėra taip, kad to paties daikto turime dešimt vienetų. Tai – savotiška medžioklė“, – teigia ji.
Čia esančios prekės dažnai stebina ir savo autentiškumu.
„Esame turėję paveikslą, ant kurio kitos pusės buvo parašyta meilės anotacija, esame radusios paslėptų laiškelių. Taip pat, tarkime, ant šaukštelio buvo išgraviruota, kad jaunieji yra sveikinami 50 m. sukakties proga“, – vardija jos.
Kartą indų servizo, kaip teigia, teko važiuoti atsiimti ir pas vieną anglę.
„Ji išpasakojo visą savo gyvenimo istoriją, aiškino, kad servizą gavo dovanų savo vestuvių proga, o šiuo metu patys jo nebenaudoja, todėl nori, kad jis rastų naujus namus“, – prasitaria Sandra.
Ji pasakoja, kad socialiniuose tinkluose esantys naujų prekių kadrai, kuriais jos dalijasi, tik maža dalis moterų darbo. Didysis darbas nudirbamas dar iki tol.
„Viskas gražu, bet ten yra įdėta daug darbo. Čia viskas jau gražiai pateikta, bet kiekvieną indą reikia išplauti, išvalyti“, – sako Sandra.
Paprašytos pavardyti studijoje esančias vintažinių daiktų kainas, merginos sako, kad jos labai skirtingos.
„Štai autentiška lėkštė, pagaminta Prancūzijoje – 22 Eur, o visas lėkščių rinkinys, kurios pagamintos Anglijoje – 39 Eur, manau, kad jos būtų 1950 metų“, – vardija jos.
Už šalia padėtas taures taip prašoma po 9 Eur už vienetą.
Kol kas, pasak jų, plėsti komandos ar keisti patalpų, neprireiks. Parduotuvės jos neplanuoja atidaryti ir JK, kur gyvena ir dirba jų kolegė Vestina.
„Nenorime tiek plėstis, kad viskas būtų parduodama didmena. Tada tai nebebus studija, bus prekybos tinklas“, – sako Laura.
Kaip apibendrina, ieškoti vintažo kitose šalyse, ne tik JK, taip pat kol kas nežadama.
„Tai – labai turtinga šalis. Ten dar daug grožio, tačiau kitose šalyse planuojame ieškoti naujų daiktų. Turime keletą kontaktų“, – prasitaria jos.
