Mato didelį progresą
Kalbant apie trumpesnę darbo savaitę, atsvara yra du subjektai – darbdaviai ir darbuotojai. Vieni nori dirbti trumpiau, tačiau uždirbti tą patį atlygį, o kiti, tai yra verslas, baiminasi, ar nekris darbo našumas ir ar pavyks išpildyti tiek pat užduočių per trumpesnį darbo laiką?
Panašios diskusijos kyla vis dažniau, o bendro sutarimo, akivaizdu, vis dar nėra, tačiau, kaip pastebėjo Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė, tam tikri dalykai – jau pasistūmėjo į priekį.
„Per keturis metus, nuo tada, kai mes pirmi išėjome su šia idėja, tikrai matau didelį progresą, nes pradeda vis daugiau ir daugiau įvairių bendruomenių, ir tam tikrų skirtingų interesų atstovų kalbėti apie šitą idėją, ir sakyti, kad ji galima, tik yra tam tikrų baimių“, – teigė pašnekovė.
Anot jos, idėjos iniciatorių Lietuvoje tikslas – tas baimes išsklaidyti.
„Savo ruožtu, mes norime išsklaidyti visas baimes ir kalbame apie tai, kad ilgą laiką darbuotojai buvo ir yra tokioje padėtyje, kur krūvis vis didėja ir intensyvėja. Juk kiekvienas iš mūsų, būdamas dabartinėje darbo vietoje, jau labai stipriai jaučiame, kad jau dirbame, lyginant 10-20 metų atgal, už du arba už tris žmones.
Tai reiškia, kad, nori ar nenori, darbdavys turi priimti tam tikrus sprendimus, o ką toliau daryti – ar intensyvinti krūvį ir taip visiškai sulaužyti darbuotojų sveikatą, ir toliau turėti vis gilėjančias problemas, kada 40-50 ar 60 metų sulaukę žmonės jau nebegali tęsti savo pareigų, ar, senėjančios visuomenės kontekste, vis dėlto, reikėtų investuoti į darbuotoją, jo sveikatą ir išlaikyti ilgesnį laiką, kada jis galės atlikti savo funkcijas?“, – pastebėjo I. Ruginienė.
Pašnekovė pabrėžė ir dar vieną labai svarbų dalyką.
„Kalbant apie produktyvumą, tai būtent investicijos į darbuotoją, tai yra į jų kvalifikaciją, tą patį darbo užmokestį, į jų sveikatą, į darbo vietos gerinimą – didina produktyvumą. Tai reiškia, kad mes turime tokią sistemą, kada darbdavys, investuodamas į darbuotoją, iš esmės ir prisideda prie produktyvumo didėjimo“, – tvirtino I. Ruginienė.
Verslui kyla tam tikrų klausimų
Kaip teigė Lietuvos verslo konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas Emilis Ruželė, trumpesnės darbo savaitės idėja – verslo tikrai negąsdina, tačiau vis dar kelia tam tikrų klausimų.
„Tikrai šiandien jau yra daugybė įmonių ir sektorių, kur taikoma kažkas panašaus – galbūt atostogos neribojamos, darbas iš namų arba trumpesnis darbas, lankstesnis darbas.
Tai, kaip pavyzdys, yra technologijų įmonės, kur tikrai de fakto kartais tai jau ir yra, ir, ypatingai, jeigu tai prisideda prie produktyvumo, prie darbuotojų pasitenkinimo – natūralu, kad visi iš to laimi ir gali būti, kad tas ir plis. Yra nemažai pilotinių pavyzdžių ir kitose Europos Sąjungos valstybėse, kur lyg ir tas pasiteisina, yra nauda“, – kalbėjo E. Ruželė.
Vis dėlto, visada yra ir kita pusė.
„Yra kita dalis, kur yra nepertraukiama gamyba, nepertraukiamos paslaugos, kur galbūt irgi darbuotojai to norėtų, bet turime labai aiškiai pasakyti, kad tai jau reikštų papildomus resursus – papildomas pamainas, kaštus įmonei, kas irgi gali būti sprendimas, aš nesakau, kad ne, bet tada neturime ignoruoti tos kitos pusės, kuri, konkurencingumo kontekste, gali būti ir skaudesnė“, – pastebėjo E. Ruželė.
Savo įžvalgomis šioje vietoje pasidalijo ir I. Ruginienė. Ji tikino sutinkanti, kad tai reikštų papildomus sprendimus ir papildomas investicijas.
„Mes to, iš esmės, ir siekiame. Jeigu mes kalbame apie tai, kad darbo krūvis žmogui intensyvėja ir didėja, tai, nori ar nenori, reikia investuoti į patį darbuotoją“, – teigė ji bei paneigė ir dar vieną mitą.
„Čia visiškas mitas, kad tam tikruose sektoriuose, kur yra nepertraukiama gamyba, kur galbūt yra pamaininis darbas, neįmanoma to padaryti.
Viską įmanoma padaryti. Jeigu mes šiandien turime tris pamainas, galime turėti ir keturias, ir penkias. Aišku, kad tai kainuos darbdaviui, bet čia ir yra tas vertybinis klausimas – ar šiandieninis darbdavys yra pasirengęs investuoti į darbuotoją ilgalaike prasme? Ar jis pasirengęs investuoti į produktyvumo didinimą, ar jis tik nori tą produktyvumą laikyti taip žemai, kad galėtų tik panaudoti minimalios algos apskaičiavimo formulei, kad tas rezultatas būtų žemesnis?“, – svarstė I. Ruginienė.
Pasak I. Ruginienės, jeigu mes sutariame, kad investicija į darbuotoją ir į ilgalaikius tikslus yra labai svarbi, atitinkamų priemonių imtis yra privaloma, tačiau E. Ruželė atkreipė dėmesį į vieną svarbų dalyką.
„Visi pilotiniai projektai, kurie buvo vykdomi kitose Europos valstybėse, buvo vykdomi ten, kur įmanoma sumažinti laiką, bet nebuvo kalbos apie papildomas pamainas. Tie sėkmės pavyzdžiai yra būtent iš tų sektorių, kur tai yra lengvai padaroma ir, kur visi laimi“, – tvirtino jis.
Vis dėlto, I. Ruginienė ir toliau laikėsi tvirtos savo nuomonės.
„Jeigu nepabandėte – nereiškia, kad tas projektas gali neveikti. Reikia bandyti, daryti ir pamatysite, kad rezultatai bus tikrai puikūs“, – teigė pašnekovė.
Nuomonės – išsiskiria
Pastebima, kad kai kurios įmonės darbuotojams taiko įvairias naudas – papildomus laisvadienius, atostogų ar sveikatingumo dienas, tačiau, kai kalbame labiau apie vertybinius dalykus ir žmogiškuosius resursus – tam tikrų sprendimų kai kurie darbuotojai vis dar pasigenda. Galbūt būtent trumpesnė darbo savaitė čia galėtų tapti išeitimi? Šioje vietoje klausimus kėlė ir E. Ruželė.
„Esu dviejų vaikų tėvas, yra tėvadieniai – jau yra po vieną penktadienį po mėnesį papildomai. Dvylika šventinių dienų per metus Lietuvoje – dar viena laisva diena per mėnesį.
Jau mes, realiai, turime pusė to mėnesio po keturias dienas. Ar tada mes atsisakytume šitų visų laisvų dienų ir taikytume tą modelį visiems? Nežinau, kiek tai yra vertybių klausimas, kiek tai yra apie konkurencingumą, produktyvumą ir visų naudą. Jokiu būdu neprieštarauju konkrečiu atveju ir, manau, kai kurios įmonės labai džiaugiasi tuo rezultatu, kurį gauna, pritaikę šį modelį, bet, jeigu diskusija yra apie platų visos valstybės pasirinkimą – diskusija yra labai ankstyvoje stadijoje“, – tvirtino jis.
Pašnekovas paaiškino, kodėl taip yra.
„Yra ir konkurencijos tarp kitų valstybių klausimas. Galbūt, jeigu diskusija būtų Europos Sąjungos lygmeniu, visiškai kitaip tai atrodytų“, – teigė E. Ruželė.
I. Ruginienė tikino, kad tam tikros šalys nebijo konkurencijos.
„Man tas kalbėjimas, kad ten, kur veikia, tai ten ir reikia taikyti – iš kur tu žinosi, kur veikia? Juk „Microsoft“ irgi nežinojo, bandydamas tą pilotinį projektą, kad suveiks. Daugelis įmonių lygiai taip pat – kas bando, jie nežinojo, kad suveiks. Gal galėjo būti ir labai liūdni rezultatai, bet yra teigiami“, – tvirtino ji.
Pasak pašnekovės, yra tik viena išeitis.
„Reikia pradėti veikti, reikia bandyti ir tik tada bus galima diskutuoti apie rezultatus, nes dabar iš karto ta neigimo fazė. Aš jau ne vieną kartą sakiau: kai yra idėja, man atrodo, kad, jeigu turime tas pačias vertybes ir tą patį matymą – mes susėdame ir galvojame, kaip tą įgyvendinti ir kada įgyvendinti? Dabar aš girdžiu, kalbant apie šitą temą, kalbas, kodėl to nereikia daryti ir tūkstantį ir vieną priežastį, kodėl tai yra blogai. Niekas neatsisėda ir nepagalvoja, kaip tą padaryti, kad būtų gerai“, – teigė I. Ruginienė.
Link pokyčių reikia eiti pamažu
Kaip teigė I. Ruginienė, kaip ir link bet kokių pokyčių, taip ir link šių – reikia eiti pamažu.
„Bet koks sudėtingesnis klausimas – jis ateina žingsnis po žingsnio ir ateina iki to bendro, šimtaprocentinio efekto. Čia norėčiau pasakyti, kad yra labai svarbi komunikacija kiekvienoje darbovietėje, jos viduje. Ko mums pritrūksta – tai įsiklausymo ir pokalbio su darbuotojais. Kai darbdavys išgirsta lūkesčius pačių darbuotojų, įsiklauso į jų poreikius ir priima sprendimą – tokie sprendimai yra tvarūs“, – pastebėjo ji.
Be to, pašnekovė išsakė ir labai svarbų pastebėjimą.
„Mes juk nesakome, kad, pavyzdžiui, tik keturios dienos per savaitę. Lygiai tas pats modelis, su tuo pačiu valandų skaičiumi, gali būti kiekvieną dieną, bet su sutrumpintu darbo laiku – šešios valandos per dieną.
Koks tas modelis turėtų būti – turėtų nuspręsti kolektyvai pas save viduje, bet supratimas, kad žmogus yra ne beribių galimybių ir, kad negali tu kas dieną vis didinti krūvį, nes žmogus jau yra pasiekęs, organizmo prasme, savo maksimumą – kol to supratimo nėra darbovietėse, mes jokio modelio neįdiegsime ir jokios vertybinės sistemos neprijungsime jokioje darbovietėje“, – teigė I. Ruginienė.
Reikalingas visų įsitraukimas
Kaip ne kartą pastebėjo I. Ruginienė, paliekant šį klausimą savieigai – jis juda labai lėtai. Pašnekovė paaiškino, ko reikėtų, kad tokia situacija pasikeistų.
„Aš manau, kad mes jau pragyvenome nemažą metų skaičių, kada tik kalbame ir kalbame, ir nieko nevyksta. Tam tikras postūmis ir spaudimas, ypatingai, iš apačių, norėčiau paraginti ir darbuotojus, yra labai svarbus. Be abejo, ir valstybė turėtų turėti savo matymą, ir lygiai taip pat daryti tą spaudimą, kad susitarimai ateitų kuo greičiau“, – teigė ji.
Savo nuomone pasidalijo ir E. Ruželė.
„Aš sakyčiau, kad, jeigu bus didžiuliai pokyčiai darbo rinkoje dėl dirbtinio intelekto ir technologinio proveržio, kai gali bedarbystė ženkliai padidėti – tada šie sprendimai nacionaliniu lygiu gali ateiti kaip aktualūs.
Šiandien, manau, yra pilotinių projektų metas ir tikrai ten, kur pasiteisina – ten ir gali plisti ši praktika“, – tvirtino jis.
