Dešimtys tūkstančių šalies gyventojų savaitgalį „nutrūksta“ ir lekia ilsėtis į gamtos prieglobstį. Bent jau tomis dienomis visos, beveik aštuoni šimtai, kaimo turizmo sodybų būna išnuomotos. Norinčiųjų kelioms dienoms įšsinuomoti lopinėlį gamtos yra kelis kartus daugiau, nei nepakenkdamos paslaugų kokybei gali priimti kaimo turizmo sodybos.
„Perkrautų kaimo turizmo sodybų problema egzistuos iki tol, kol gerokai išaugs žmonių perkamoji galia. Negalėdami daugiau mokėti už paslaugą turistai verčia sodybos šeimininką priimti daugiau svečių ir taip tampa situacijos įkaitais – „Verslo vartams“ sakė Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentė Regina Sirusienė. – Išaugus gyventojų pajamoms verslininkai galės pabranginti savo paslaugas iki tikrosios jų vertės. Galimybė paprasčiau susigrąžinti investicijas padidins paslaugų kokybę, ir masiškumas, kaip reiškinys, pradės trauktis iš sodybų.“
Geresni laikai turistams ir sodybų šeimininkams, anot pašnekovės, prasidės maždaug po dvejų trejų metų.
Būtent nuo 2009-2010 metų kaimo turizmo sodybų rinkoje gali prasidėti esminis lūžis, iš esmės pakeisiantis pačios rinkos plėtros kryptį.
Beje, tokios tendencijos jau juntamos ir dabar. Pastaruoju metu atsiranda vis daugiau verslininkų, pasiryžusių nepataikauti masėms ir imtis išskirtinių paslaugų. Akstiną formuoti atsvarą „širpotrebui“ paskatino susidarantis ratas klientų, kurie jau dabar pasiryžę mokėti brangiau už tylą, ramybę ir išskirtinį poilsį.
Sveikatintis nemėgsta
Viena tokios rinkos atšaka – sveikatinimo paslaugos. Pastarajai iš esmės gali būti priskiriamos tik pirtys, tiksliau – tikros profesionalaus pirtininko paslaugos.
Turizmo informaciniai centrai ir verslo konsultantai ne kartą surengė kaimo turizmo sodybų savininkams seminarus apie pirtis. Specialistai teigia, kad klientams siūlomos tradicinės pirties procedūros gali gerokai padidinti kaimo sodybų apyvartas. Vis dėlto, pripažįstama, kad kol kas didelio poreikio rinkoje tokiai paslaugai dar nėra – lietuviai pirtyje labiau mėgsta ne sveikatintis, bet „sveikatą taisyti“.
Statistika negailestinga: daugiausia – net 42 procentai – turistų į kaimo turizmo sodybas atvyksta švęsti, tačiau nemaža dalis – visiškai nusigerti. Sodybų savininkams paprasčiau iškūrenti pirtį ir palikti likimo valiai svečius.
„Garo ir vandens“ nuoma kaimo sodybose yra nereikšminga viso siūlomo paslaugų paketo dalis. Pagrindinės pajamos gaunamos už nakvynę, o kai kur – dar ir už maitinimą. Pirtis dažniausiai būna kaip masalas klientams vilioti, bet netarnauja tiems patiems klientams pagal tikrąją savo paskirtį.
„Kaimo turizmo sodybos užduotis – apgyvendinimo paslauga. Visos kitos paslaugos yra pagalbinės, – tvirtino R.Sirusienė. – Pirtis nėra pagrindinis dalykas.“
Žmonės mėgsta laisvę, tačiau nebūtinai ją moka naudotis. Pirtys dažnai, anot pašnekovės, tampa girtavimo vieta.
Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentė R.Sirusienė „Verslo vartams“ pripažino, kad kaimo turizmo rinkos ateitis priklausys išskirtines paslaugas siūlantiems verslininkams.
„Ateitis tų rankose, kurie turės išskirtinę sodybą ir siūlys išskirtinės paslaugas, – „Verslo vartams“ sakė R.Sirusienė. – Jeigu kas ryžosi kaimo turizmo sodyboje siūlyti tradicinės pirties paslaugas – iš visos širdies linkiu sėkmės. Tačiau rinka kol kas tam nepasiruošusi, nes dabar tai per brangi paslauga. Prireiks daug laiko, kad ji taptų populiari.“
Poreikis „aukštam pilotažui“ auga
Pirties mėgėjai teigia, kad sodybose tikrųjų pirties paslaugų nesiūloma, tačiau jų ir neprašoma. Taip yra dėl elementarios priežasties – neišmanymo, kas yra ta pirtis.
„Pirtis turi atpalaiduoti – išvalomas ne tik kūnas, bet ir siela, – sako pirtininkai profesionalai. – Nepakanka tik iškūrenti pirtį. Šeimininkas turi pasirūpinti vantomis, žolelių užpilais, arbatomis, užtikrinti ramybę ir pirtininko paslaugas. Jeigu po pirties klientams padaromas dar ir masažas – tai jau aukščiausio lygio paslauga.“
Pageidaujančių tokios paslaugos žmonių, anot pirtininkų, daugėja. Tačiau jie pripažįsta, kad gera pirtis, kai svečiu pasirūpina profesionalus pirtininkas, yra gerokai brangesnė. Todėl, jų manymu, iš pradžių klientus tokioms sodyboms tektų prisijaukinti.
„Reikia puikios vadybos ir paslaugų kokybės, kad pavyktų tokį verslą išlaikyti kaip lygiavertį apgyvendinimo verslui kaimo turizmo sodyboje“, – sako jie.
Todėl plėtoti tradicinės pirties verslą kol kas pasirengę tik vienetai iš daugiau nei 800 turizmo paslaugas siūlančių sodybų savininkų. Panevėžio apskrityje kol kas nėra kaimo turizmo sodybos, kuri teiktų tradicinės pirties paslaugas.
Tačiau vienas gerai žinomas verslininkas jau kelerius metus pamažu artėja prie tokios idėjos įgyvendinimo. Jo įsigyto dvaro pašonėje turi išdygti kelios unikalios pirtys, jos bus skirtos tikriems mėgėjams.
„Nespėju paskui savo idėją – nuolat trūksta laiko, o ir investicijos nemenkos, – „Verslo vartams“ sakė verslininkas Aurimas Bezaras. – Numatyta pastatyti kelias pirtis – dūmines ir nedūmines. Bus naudojamos tik laiko patikrintos technologijos, kur reikia, taikomi modernūs sprendimai.“
Patys pastatai yra techninė viso verslo plano dalis, ji užtikrins, kad pirtis būtų ne kankinimų kamera, o vieta pailsėti ir atgauti jėgas. Daug dėmesio būsimoje A.Bezaro kaimo turizmo sodyboje bus skiriama ir pačios paslaugos kokybei – klientams bus siūlomos pirtininko paslaugos.
Paslauga brangi
Imtis to verslininką visų pirma paskatino pirties pomėgis ir noras padėti žmonėms pažintį tikrąją pirtį. Pašnekovas net pripažino, kad jam sunku kalbėti apie pirtis kaip verslą. Vis dėlto A.Bezaras viliasi, kad toks verslas gali būti pelningas, ir ketina pabandyti tai įrodyti.
„Nedariau pirties paslaugų kaimo turizmo rinkoje analizės. Užteko nutekėti informacijai apie verslo planą, kad paaiškėtų esant nemažam poreikiui“, – sako A.Bezaras.
Akivaizdu, kad tokia paslauga domisi didesnes pajamas gaunantys ir dažniausiai apie pirties naudą ne iš knygučių žinantis žmonės. Pirtį įprastai nuomojančios kaimo turizmo sodybos už pakūrenimą prašo nuo 50 iki 150 litų, o tradicinės pirties paslaugos kainuoja gerokai brangiau.
„Tradicinės pirties paruošimo savikaina siekia iki 500 litų. Pirtyje rekomenduojama, kad būtų 2-4 žmonės, – sako A.Bezaras. – Pirties ruošimo procesas užtrunka visą dieną, o pačios procedūros – ne mažiau kaip keturias penkias valandas.“
Tikrai sveikai pirčiai iškūrenti reikia rinktinių malkų, o pačiam procesui – vandens, vantų, vaistažolių nuovirų ir gerai savo darbą išmanančio pirtininko. Toks taip turi išmanyti savo darbą, kad klientui nuo palaimos šiek tiek „stogas nuvažiuotų“. Už tą „kelionę“ ir mokami dideli pinigai.
Perkrovos nereikalingos
Daugelis žmonių, pirtį vis dar supranta kaip vietą, kurioje tik prausiamasi arba kur kankinamasi. Pirmieji užmiršta, kad šiais laikais vanduo greičiau pašildomas elektriniais ar dujiniais šildytuvais, antrieji yra aiškiai nukentėję nuo apsišaukėlių pirtininkų.
„Blogai, kai šeimininkas demonstruoja pirties „pečiaus“ galią, o ne jos galimybes. Pirtis – ne varžybos, per kurias tikrinamos žmonių galimybės, – teigia A.Bezaras.
Šalies pirtininkai renkasi įvairią temperatūrą: amplitudė – nuo 60 iki 85 laipsnių pagal Celsijų.
Kas kaitinama iki 90 laipsnių, garinėje turėtų laikytis ne didesnė kaip 30 procentų oro drėgmė.
Pagrindiniai reikalavimai garinei – gera ventiliacija ir energija akmenyse. Kad pirtis gera, galima spręsti ir iš žmonių elgesio: gera savijauta rodo, kad viskas puiku.
„Jeigu pirtyje nors vienas žmogus jaučiasi negerai – yra įsitempęs ar dirglus – ji sužlugdyta, – tikina A.Bezaras. – Visi rūpesčiai turi likti už durų.“
Pirtyje geriau gulėti, nes gulint įšyla visas kūnas vienodai. Pirmas pabuvimas garinėje neturi trukti ilgiau nei 5-10 minučių. Išėjus negalima atšalti. Prieš antrą užėjimą galima išsitrinti druska, jos mišiniu su medumi ar kitais organiniais mišiniais, kurie valo odos poras. Garinėje po truputį didinama drėgmės.
Trečią kartą pagal norus galima jau ir vantų terapiją pradėti. Ne daužyti, kaip, anot pašnekovo, neretai būna, bet įkaitinti kūną.
„Žmogus – ne mėsos gabalas: kartą patekus pas tokį daužytoją, daugiau niekada gali nebesinorėti užeiti į pirtį, – sako A.Bezaras. – Darbas su vanta – tai virpesiai, padedantys žmogui atsipalaiduoti.“
Visi pirties režimai – ar tai būtų pirmasis įšilimas, ar vantų terapija, ar inhaliacija – turi būti žmogui malonūs. Tam ir reikalingas pirtininkas – neretai dar ir vergu vadinamas, nes jam tenka labai sunkus ir atsakingas darbas. Geras pirtininkas, kaip geras daktaras, turi jausti, ko reikia garinėje būnantiems žmonėms, ir klausytis tų, kurie juo pasikliauna.
„Pirtis – kaip skraidymas: išgąsdinai keleivį akrobatine figūra, ir jis daugiau niekada nelips į lėktuvą, – sako A.Bezaras. – Perkrovos pirtyje nereikalingos.“
Kai pirtyje ilsisi draugų kompanija, kuriai nereikia pirtininko, ji turi susitarti, kas tą dieną pasiaukos visų labui. Pirtininkai juokauja: „Šiandien – aš vergas, rytoj – tu“.
Išvalomas kaip kaminas
Vadinamasis plakimas vantomis rekomenduojamas pirčiai artėjant į pabaigą. Pati procedūra turi priminti masažą – kai kūnas būna tai šiek tiek liečiamas vantomis, tai stipriau plakamas.
Tikrasis karštis žmogų persmelkia, kai jis būna vanojamas antrą kartą. Kūnas būna taip įšilęs, kad toks karštis nesukelia blogų pojūčių. Atvėsti pirtyje nėra būtina, tačiau rekomenduojama nusiprausti po kiekvieno pabuvimo garinėje.
„Vantos stebuklo, kaip kad kai kas mano, vandeniu nenuplausi, nes lapų gydomosios medžiagos įsiskverbia giliai į odą, – sako A.Bezaras. – Negalima naudoti muilo – geriau nusiprausus eiti į pirtį.“
Pirtyje rekomenduojama gerti žolelių arbatą ir vandenį. Iš viso derėtų išgerti ne mažiau kaip 2-3 litrus skysčio. Alkoholio vartoti pirtyje nerekomenduojama. „Išgerti po pirties 50 gramų ar porą bokalų alaus nėra nuodėmė, bet kitą rytą jau neatsibusi kaip naujai gimęs“, – perspėja pirtininkas.
Paskutinį kartą į garinę užeinama jai vėstant pasimėgauti kvapų terapija. Ant akmenų patartina padėti indą su vaistažolių nuovirų, kitiems pakanka vantų kvapo. Galima inhaliuotis ir pirktinėmis esencijomis.
Mėgaujantis kvapais kūnas „išspaudžia“ paskutinius lašus – pirtininkai tokį prakaitą vadina kūdikio prakaitu.
Po kvapų terapijos galimos ir masažo procedūros, nors jos nėra būtinos. Oda ir raumenys būna taip įšilę, kad masažuojantis be didelių pastangų gali pasiekti giliau esančius audinius.
„Žmogus išvalomas pirtyje kaip kaminas, o jo oda primena į švarią kempinę, todėl masažuojant svarbu naudoti tik natūralius aliejus, – perspėja A.Bezaras.
