„Jeigu galima taip sakyti, tai Baltarusija yra nėščia privatizacija. Tačiau kol kas nematyti didelės politinės valios pardavinėti įmones. Pavyzdžiui, skelbiama, kad kitąmet parduos 700 įmonių, bet kol kas didelės politinės valios nematyti. Tačiau sprendimų reikės imtis, nes bus daug įmonių, su kuriomis reikės kažką daryti. Valstybė nesugebės padėti joms pinigais, todėl jas reikės paleisti į laisvę, kaip daro tvarkingas šeimininkas, kai negali pamaitinti savo šuns“, – advokatų kontoros „Raidla Lejins&Norcous“ Minske surengtame seminare kalbėjo Baltarusijos pramonininkų konfederacijos vicepirmininkas Viktoras Margelovas.
Iš Lietuvos atvykusiems verslininkams jis sakė, kad importuotojams į Baltarusiją į labai sunku, maždaug 60 proc. jų pasitraukė devalvavus valiutą, o štai eksportuotojai turi perspektyvų, nes baltarusiškos prekės turi kainos pranašumą.
Tačiau norintys investuoti turi gerai įvertinti visas aplinkybes. Pavyzdžiui, dideliuose miestuose yra didžiulė problema rasti darbuotojų, o mažuose miestuose – darbuotojų galima rasti, bet sunku su kvalifikuotais.
Dar vienas Baltarusijos verslininkų atstovo pasiūlymas – gerai atsirinkti sritį, kurioje lietuviai nori dirbti, nes įlindus ten, kur valdžia labai kontroliuoja, galima nudegti.
Jo teigimu, valstybė gali labai lengvai sudoroti neparankią įmonę, pavyzdžiui, pieno perdirbimo kombinatas gali tiesiog negauti pieno, kurį skirsto valstybės institucijos.
V. Margelvas pataria Baltarusijoje bendrauti su vietiniais verslininkais: „Jų vienintelis trūkumas, kad jie neturtingi, nes pastaruosius 15 metų iš jų beveik viską paimdavo, bet jie nėra kvaili“.
Didelės įmonės direktorius turi pirkti ir šuns antkaklius
Verslui Baltarusija yra patraukli, tačiau specifinė šalis, kurioje reikia sugebėti prisitaikyti, tvirtina bendros lietuvių ir baltarusių bendrovės „Magnus Group“ direktorius Šarūnas Perminas.
Euforiją jis vadina pirmąja stadija, deja, po jos seka nusivylimas, kurį sėkmės atveju keičia prisitaikymas dirbti. Tačiau trečius metus Baltarusijoje dirbantis lietuvis tvirtina žinąs pavyzdžių, kai lietuvių įmonės nesugebėjo prisitaikyti ir žlugo.
Pasak Š. Permino, nusivilti priverčia keletas dalykų: supratimas, kad daugelis susitikimų ir diskusijų nieko nesprendžia, kitoks žmonių mentalitetas ir kitokia vadovavimo kompanijai patirtis, kitoks požiūris į verslą, kitokie įstatymai ir sunki buhalterinė apskaita, sunki šalies ekonominė situacija, valiutos kurso svyravimas.
„Mano buhalterė džiaugiasi, kad Baltarusija kelerius metus užima 183 vietą pasaulyje pagal buhalterinės apskaitos sudėtingumą, tai yra pati paskutinė vieta“, – pavyzdį pateikė jis.
Pasak įmonės vadovo, teko atsisakyti ir vakarietiško personalo valdymo modelio – Baltarusijos įmonėje viską sprendžia direktorius.
„Šioje šalyje 90 proc. čia užima nurodymai darbuotojams, gal netgi 95 proc., o likusius 5 proc. sudaro delegavimas. Darbuotojai, kuriuos sutikau, yra pripratę, kad jiems vadovaujama būtent taip. Būdavo daug juokingų situacijų, į kurias papuoliau vien dėl to, kad nesupratau, kaip reikia vadovauti. Iš didžiulių kompanijų atstovų esu girdėjęs, kad įsakymai pas juos nediskutuojami, nors jie gali būti ir kvaili. Taigi taip išeina, kad visi sprendimai priimami aukščiausiu lygiu“, – sakė Š. Perminas.
Jis prisiminė vieną kuriozinį atvejį: „19 val. vakaro rengiuosi važiuoti namo, o apsaugos darbuotojas pabeldžia man į automobilio stiklą ir sako: „Direktoriau, gal galėtumėte nupirkti du antkaklius šunims?“ Aš pasiteiravau, o ką ūkio skyrius apie tai sako, o šis atsakė: „Jie man pasakė, kad aš išrinksiu, o po to jums nepatiks, taigi pats ir nupirkite“. Tai yra normali praktika kompanijoje, kurioje dirba 600 žmonių“.
Taip pat, jis atkreipia dėmesį, kad visi darbuotojams nurodomi darbai turi būti parašyti raštu, antraip gali būti laikoma, kad darbo padaryti nereikia. Taip pat darbuotojai yra labiau orientuoti į procesą, o ne rezultatą.
Pavyzdžiui, jo nuomone, Lietuvos statybininkai yra maždaug 20-30 proc. efektyvesni nei baltarusiai.
Kalbant apie verslo santykius, pasak Š. Permino, verslininkai į klausimus dažnai mėgsta atsakyti „ni vapros“ (nėra jokio klausimo), tačiau vėliau paaiškėja, kad klausimų iškyla nemažai, pavyzdžiui, užsakant prekes ar sudarinėjant sutartis.
Didelis pelningumas
Tačiau Baltarusijoje jam patinka tai, kad visi ten nori uždirbti.
„10 proc. čia tai yra normalus pelningumas. Kam pradėti, jei nė 10 proc. nėra? Kita vertus, jeigu ką nors perki, irgi turi žinoti, kad parduodama tau ne su 10 proc. antkainiu. Anksčiau, kai buvo reguliuojami antkainiai, maksimalus antkainis buvo 30 proc., tai visi automatiškai ir nustatydavo 30 proc. antkainį“, – pasakojo bendrovės vadovas.
Š. Permino teigimu, dar viena bėda – kaina gali keistis kasdien ir su subrangovais neįmanoma sutarti dėl galutinės kainos.
„Čia yra uždaros ir atviros kainos. Taigi Lietuvos investuotojas su statytoju pasirašęs sutartį iš esmės susitaria, kad kartu statys, nes kaina yra atvira. Mums tai buvo laba sunku, nes nei mūsų užsakovai, nei subrangovai nesuprato fiksuotos kainos sąvokos“ – teigė jis.
Statybose 80 proc. rinkos užima valstybinės įmonės, todėl statybų verslas yra labai reguliuojamas. Pavyzdžiui, vasarą pigų baltarusišką cementą dalijo valstybės institucijos ir jos sprendė, kas ir kiek jo gaus.
Taigi, pasak jo, Baltarusijoje statyti yra kur kas sudėtingiau nei Baltijos šalyse, statybos trunka ilgiau ir kainuoja brangiau.
„Tačiau tai iš tiesų yra galimybių šalis – visur, kur pažiūrėsi, čia visko trūksta palyginus su Lietuva. Be to, šalis netoli nuo Lietuvos, o Baltarusija yra vartai į Rusijos ir Kazachstano rinkas“, – teigė Š. Perminas.
Jis pabrėžė, kad asmeniniai kontaktai yra labai svarbu, tačiau daug laiko išeikvojama tuštiems pokalbiams ir deryboms.
Į šią šalį norintiems ateiti verslininkams, bendrovės vadovo nuomone, didžiausia problema bus darbuotojų trūkumas.
„Mano subjektyviu vertinimu, įeinantiems į šią šalį kadrų problema bus pati didžiausia. Visos kitos problemos yra išsprendžiamos“, – savo nuomonę išsakė jis.
Š. Perminas skeptiškai vertina ir kalbas apie galimybes privatizuoti įmones Baltarusijoje: „Lietuviams Baltarusijoje nebus jokios privatizacijos, nupirks tie, kam reikia. Panašiai buvo ir pas mus. (...) Privatizuojamos įmonės yra mažos, jų apyvartos 10 mln. JAV dolerių, privatizacija trunka sunkiai ir labai ilgai, o sėkmingų atvejų yra labai mažai“.
Reikia protežė
Lietuviškos antrinių žaliavų bendrovės „Ekogroup“ antrinės įmonės Baltarusijoje vadovas Žilvinas Šablinskas DELFI sakė, kad Baltarusijoje trūksta lietuviškos tvarkos, o verslo sėkmę šioje šalyje lemia ne tik tradicinės verslininkų pastangos.
„Baltarusija yra labai specifinė, čia yra labai daug valstybės kontroliuojamų sričių. Jeigu radai per ką kaip nors prieiti iki viršūnėlių ir turi gerą protežė, tuomet tavo verslas greičiau stumsis į priekį, nes kitu atveju, jei esi visai svetimas ir neturi į ką atsiremti, eisi labai sunkiai“, – pasakojo jis.
Pašnekovas taip pat atkreipė dėmesį, kad Baltarusijoje yra daug mokančių gražiai pakalbėti, bet nedarančių realių darbų, todėl reikia būti atsargiems ieškant partnerių.
„Su partneriais yra labai slidu. Čia yra labai daug šnekučių, kurie gali pripasakoti gražių dalykų“, – patirtimi dalijosi Ž. Šablinskas.
Keliasdešimt Lietuvos verslo atstovų į Minską sukvietusios advokatų kontoros „Raidla Lejins&Norcous” vadovaujantis partneris Irmantas Norkus DELFI sakė, kad gręžtis į Baltarusiją skatina ir buksuojančios vakarų rinkos.
„Tie procesai, kurie vyksta Vakarų rinkose, nieko gero nežada. Euro krizė ir valstybių skolos krizė byloja apie tai, kad augimas lėtėja ir tradicinės lietuvių eksporto rinkos: Vokietija, Prancūzija auga lėčiau, todėl natūralu, kad eksporto galimybės kitais ir dar kitais metais nebebus tokios geros. Pajutome verslininkų susidomėjimą kaimynine rinka, kuri yra šalia ir nėra išvystyta. Barjeras eiti į Baltarusiją yra mūsų turima negatyvi informacija. Natūralu, anksčiau vakariečiai bijojo eiti į Baltijos šalis, kur neva tigrai gatvėse vaikšto. Dabar mes turime lygiai tokį patį suformuotą įspūdį“, – teigė jis.
Pasak I. Norkaus, lietuviams Baltarusijoje būtų patrauklu produktą kurti šalies viduje ir po to jį eksportuoti.
„Jeigu infliacija ėda vietinę vertę, ji ėda darbo jėgos kainą ir visas kitas sąnaudas. Tai yra patogu kurti produktą čia, o parduoti jį kažkur kitur“, – sakė pašnekovas.
Taip pat kaimyninėje šalyje dar trūksta kokybiškų paslaugų, kurių pas mus apstu.
„Vienas mano klientas pateikė pavyzdį, kad jeigu mes kiekviename mieste turime po geros kokybės sporto klubą ir tai nieko nestebina, tai Minske arba jų nėra, arba jis yra tik vienas. Taigi ten, kur pas mus yra išplėtota infrastruktūra, čia dar pilna veiklos“, – kalbėjo I. Norkus.
Rugsėjo mėnesio duomenimis, vidutinis atlyginimas Baltarusijoje tesudarė 545 Lt. Oficialios Baltarusijos institucijos skelbia, kad metinė infliacija šiemet bus 119 proc., o kitąmet – 19 proc. Tačiau vietos verslininkai šiais skaičiais abejoja ir mano, kad jie turėtų būti bent dukart didesni.
Pagal Pasaulio banko reitingą „Doing Business“ Baltarusija užima 69 vietą pasaulyje pagal verslo sąlygas šalyje. Tuo metu Lietuva šiemet užima 27 vietą.
