Prabėgus mėnesiui, Dmitrijus pranešė apie didžiulį rezonansą, kurį sukėlė DELFI Reporter straipsnis ir redakcijos užklausa, nusiųsta Vokietijos ambasadai Latvijoje, rašo DELFI.lv.
Savo pirmajame laiške Dmitrijus pasakojo, kaip kartu su savo mergina išvyko dirbti į Vokietijos įmonę K., kurią jam rekomendavo toje pačioje bendrovėje dirbęs vienas pažįstamas asmuo (vėliau paaiškėjo, kad už priviliotus darbuotojus iš Latvijos jam buvo žadama premija). Jis tikino, kad viskas bus gerai.
„Godumas prarijo visus jausmus“
Dmitrijus pasakojo, kad realybėje buvo visai ne taip, kaip pasakojo darbdaviai – išeiviai iš buvusios Sovietų Sąjungos respublikos Azijoje. Už būstą – 10 kvadratinių metrų ploto kambarį bendrabutyje provincijos gūdumoje, kur iki artimiausios parduotuvės reikėdavo kulniuoti valandą – buvo imamas užmokestis kaip už butą artimiausiame mieste. Maža to, šeimininkai reikalavo, kad nuomininkai „nenaudotų vandens, nejungtų šildymo ir šviesos, netrinksėtų koridoriuje, nedarinėtų langų ir nestatytų automobilio po langais“.
Mergina apskritai nebuvo priimta į darbą, nors buvo žadama kitaip. Dmitrijus teigė, kad plušėti tekdavo ne įstatymo numatytas valandas, bet nuo aušros iki gilaus saulėlydžio. Dirbti tekdavo ir sergant.
Vairuotojas ne tik turėdavo vežioti pacientus, bet ir pats vienas atsinešti bei įkelti juos į automobilį. Kartais pacientus tekdavo gabenti iš viršutinių aukštų. Jokios specialios įrangos šiam darbui nebuvo skirta. Ypatingai sunkiais atvejais, kai pacientai negalėdavo pakilti iš lovos, dispečeriai reikalaudavo, kad vienas vairuotojas vyktų į pagalbą kitam, nors tai galėjo būti ir kitoje šalies pusėje – tuomet pacientams tekdavo laukti kelionės valandomis. Nors taisyklės tai draudė, į vieną automobilį buvo susodinami keli keleiviai, kurie turėdavo sėdėti tam neskirtose vietose. Automobilyje, kurį vairavo Dmitrijus, žiemą neveikė šildymas.
„Atrenkant darbuotojus į šią įmonę, pirmenybė teikiama į kampą įvarytiems užsieniečiams, blogai žinantiems kalbą ir vietos įstatymus, – rašė Dmitrijus. – Darbo pradžioje nebūna jokio instruktažo ar paprasčiausių pirmosios pagalbos kursų. Tai nulemia, kad vairuotojai nesupranta paciento prašymų ir imasi neteisingų veiksmų ypatingais atvejais. Pranešimai apie automobilio gedimus būdavo ignoruojami. Itin įsiminė atvejis, kai atsakingas asmuo reikalavo, kad automobilį su sugedusia stabdžių sistema atvairuočiau kelias dešimtis kilometrų, kad nereikėtų kviesti evakuatoriaus.“
Galiausiai, kai Dmitrijus susirado naują darbą ir nusprendė išeiti iš šios įmonės, jis gavo tik pusę uždirbtų pinigų. Dėl likusios dalies jam teko kreiptis į teismą.
Dmitrijus DELFI rašė, kad nori „užmiršti šį darbą, kaip baisų sapną“, ir trokšta „įspėti tėvynainius, kad jie atsargiai vertintų pasiūlymus padirbėti užsienyje“.
„Jie prarado kur kas daugiau, negu išlošė iš svetimos nelaimės!“
Šiomis dienomis DELFI Reporter pasiekė dar vienas Dmitrijaus laiškas. Jame vyras dėkojo už publikaciją ir užklausą ambasadai.
„Rezonansas padarė savo darbą, – rašė Dmitrijus. – Jau kitą dieną po publikacijos Latvijos portaluose dingo skelbimai su pasiūlymu dirbti šioje firmoje. Kai kurie neabejingi žmonės mėgino asmeniškai susisiekti su vadovybe, kuri, žinoma, nėrė į krūmus, dar labiau pakenkdama ir taip sugadintam savo įvaizdžiui. Už tai tariu atskirą „ačiū“.
Dmitrijaus teigimu, po to, kai DELFI redakcija kreipėsi į Vokietijos ambasadą Latvijoje, ši firma sulaukė aktyvių patikrinimų: pareigūnai pradėjo stabdyti ir tikrinti jos mikroautobusus. „Asmeniškai mačiau dispečerių pranešimus trimis kalbomis, kad vairuotojai turi nedelsiant atsikratyti kelionės važtaraščių, o prasidėjus bet kokiam patikrinimui – iš karto skambinti. Firmai pradėjo smarkiai trūkti užsakymų“, – rašė Dmitrijus.
Taip pat įvyko teismas dėl neišmokėto atlyginimo. Teismo posėdyje pasirodė buvęs Dmitrijaus darbdavys. „Žinoma, jis atėjo su krūva popierių ir argumentų, neva mes ėmėme ir išvykome, niekam nieko nepranešę, o jie buvo apmokėję mūsų kambario nuomą, – pasakojo Rygos gyventojas. – Prisiminė kažkokias sulaužytas elektros rozetes, generalinį kambario tvarkymą, kurio vertė prilygo namo tvarkymui. Bet kokius žodinius susitarimus jis neigė. Taigi – šioje firmoje jokių žodinių susitarimų.“
Bet kokiu atveju, Dmitrijaus nuomone, „jie prarado kur kas daugiau, negu išlošė svetimos nelaimės ir visų apgautųjų sąskaita. Deja, pričiupti tokias firmas šiandien įmanoma tik viešumu, kas ir buvo padaryta. Dar kartą ačiū!“ – dėkojo Dmitrijus.
Vokietija – puiki šalis trokštantiems dirbti
Palikęs šią įmonę, Dmitrijus „stebėtinai greitai rado naują darbą pagal specialybę, nepaisant to, kad jo vokiečių kalba nėra ideali“. Jo teigimu, „kvalifikuoto personalo paklausa, bent jau mūsų regione, yra milžiniška“. Tačiau rasti darbą merginai nebuvo taip paprasta: „Ji užsiregistravo užimtumo agentūroje. Taip pat apskambinome daugybę atvykėlių įdarbinimo firmų, bet aiškaus atsakymo į klausimus apie darbo laiką ir užmokestį nesulaukėme. Maždaug po dviejų mėnesių ji įsidarbino neblogoje vokiečių įmonėje su valandiniu atlyginimu ir visomis priklausančiomis garantijomis.“
Iš savo karčios patirties Dmitrijus padarė išvadą, kad „bet kokios neteisybės atveju reikia turėti dokumentinių įrodymų, bent jau fotografijų ir vaizdo įrašų. Teismas darbo ginčams spręsti Vokietijoje yra nemokamas, ieškiniai nagrinėjami greitai, išvyti iš darbo už tai, kad darbuotojas kreipėsi į teismą, darbdaviui yra labai rizikinga“.
