Šeimos verslas
38 km atstumas tarp Kauno ir Jonavos šioms moterims dirbti kartu netrukdo: jis nėra toks jau didelis, be to, ir klienčių kur kas daugiau negu dirbant viename mieste.
„Vos prieš metus sukūrėme prekės ženklą „Virgo“, turime ir interneto puslapį, įdėjome reklamą į socialinius tinklus, tačiau daugiausia merginų pas mus ateina rekomenduotos savo draugių: geriausia reklama – nuoširdus ir kokybiškas darbas, – šypsosi Sandra ir paaiškina, kad visas pareigas šeimos nariai pasiskirstę pagal sugebėjimus. – Mama – profesionali siuvėja, kūrybiškai modeliuoja ir siuva sukneles, aš esu ne tik stilistė – išmokau dekoruoti drabužius, priimu klientes, jas išmatuoju, niekada nestokoju idėjų, kaip ką pagražinti, patobulinti, mano vyras Rokas – informacinių technologijų specialistas, todėl atsakingas už interneto puslapį, o tėtis... palaiko mus moraliai.“
Tėvai vis dėlto planuoja persikraustyti į Kauną. Didžiausia jų svajonė atidaryti nuosavą, nedidelį vestuvinių suknelių saloną, kuriame nuotakos ne tik bus aprengiamos – čia jų lauks daug staigmenų.
Prietaringi žmonės retai kada būna tokie atviri: o jei svajonės ims ir neišsipildys?.. Mama ir dukra vienbalsiai tikina, kad svarbiausia – dirbti su meile, atvira širdimi, turėti bendraminčių, jausti palaikymą, tada jokios kliūtys nebaisios.
Virginija tikina: jei ne vaikai – dukra ir žentas Rokas, ji nebūtų pasiryžusi pradėti nuosavo verslo.
„Nedrąsu tokiame amžiuje keisti jau nusistovėjusį gyvenimo būdą. Tiesa, didelio pasitenkinimo jis man neteikė: anksčiau įvairiose siuvimo įmonėse dirbau „operacinį“ darbą – nuobodus, neįdomus, sunkus, susigadinau sveikatą. Pasitenkinimo nejutau ir vėliau siūdama vestuvines sukneles salonams, – pasakoja moteris ir išduoda, kad dukra Sandra jau senokai kurstė ką nors keisti, bet Virginija apsisprendė tik žento paskatinta. – „Kiek gali tai tęstis? Jūs tokia talentinga.
Kodėl nieko nedarote pati? Patikėkite savimi, o mes jums padėsime!“ – neatlyžo jis, kol pasidaviau, atsisakiau samdomo darbo ir pradėjau dirbti sau.“
Talentą paveldėjo iš tėvo
Pirmą vestuvinę suknelę Virginija sukūrė ir pasiuvo savo dukrai. Jonavietė juokiasi, kad tokios reiklios klientės, tikros „nuotakos siaubūnės“, ji dar neturėjo. Sulaukusi komplimentų, labai apsidžiaugė, galiausiai patikėjo savo talentu ir gebėjimu ne tik siūti, bet ir modeliuoti.
„Iš prigimties esu kūrybingas žmogus. Potraukį siūti perėmiau iš savo tėvelio: po karo nešinas siuvimo mašina, kuri kaip palikimas atiteko man ir dar dabar puikiai veikia, jis vaikščiojo po kaimus ir siuvo žmonėms. Vėliau išgarsėjo Kaune, siuvo ponioms paltus. Sulaukusi keturiolikos baigiau siuvimo ir kirpimo kursus, iš karto įgytas žinias pradėjau taikyti praktiškai: tarybiniais laikais puoštis nebuvo kuo, tad norėdama išsiskirti sau, o vėliau ir dukrai siuvau, mezgiau drabužius, – pasakoja profesionali siuvėja. Jos spintoje pirktinių drabužių nedaug, kur kas mieliau Virginijai pačiai konstruoti, siūti tokius apdarus, kokių niekas neturi. – Noras atrodyti savitai, originaliai į madą vėl grąžina privačius siuvėjus: juk drabužis kuria įvaizdį, jis – žmogaus vizitinė kortelė!“
Mada ir įgūdžiai
Per mėnesį, net ir padedama dukros, V. Paulauskienė gali pasiūti vos dvi sukneles, todėl su nerimu laukia vestuvių sezono – vasaros: pernai jam įsisiūbavus miegodavo vos 3–4 valandas. Vestuvinei suknelei pasiūti reikia ne tik laiko, bet ir darbo įgūdžių, įvairios praktikos: kaprizingi nėriniai, lepus atlasas, plonas šifonas, natūralus šilkas tarsi vanduo tarp pirštų – reikia mokėti šiuos audinius suvaldyti, kelių sluoksnių sijonas, tiulio pasijonis, išskirtinė apdaila...
Pasak mano pašnekovių, lietuvių skonis subtilus: merginoms patinka lengvos, tradicinių modelių suknutės be nuometo, jos dažniau renkasi šampano spalvos, ne baltus audinius, atsisako blizgučių, pompastiškos apdailos, pageidauja santūrių detalių, nėrinių aplikacijų ar originalaus konstrukcinio sprendimo, pavyzdžiui, nuoga nugara, užsegimas su visa eile smulkių sagučių.
„Įkvėpimas, idėjų atsiranda panaršius internete, sumanymą gali padiktuoti ir originalus audinys, tačiau geriausių sprendimų kyla, kai tenka suktis iš padėties, – šypsosi V. Paulauskienė. – Dažnai pati mergina atsineša suknelės nuotrauką ar žurnalo iškarpą su kokia žvaigžde, audinį ir prašo pasiūti būtent tokią suknelę. Tenka ilgai įrodinėti, kad pasirinkta suknelė jai netiks, vilkėdama ją ji nebus graži: labai svarbu kritiškai įvertinti savo figūrą, ūgį, be to, audinį reikia rinktis pagal suknelės modelio ypatumus. Sunkiausias etapas – siuvinį išmodeliuoti pagal figūrą, jis turi gražiai priglusti, kartu neatrodyti vulgariai. Buvo atvejis, kai suknelę taisiau gal kokius penkis kartus: pasimatuoti atvykusi nuotaka būdavo vis keliais centimetrais lieknesnė.“
Draugės ir kolegės
Šeimos ryšiai netrukdo V. Paulauskienei ir jos dukrai būti geromis kolegėmis ir nuoširdžiomis draugėmis. Kalbėdamos viena apie kitą jos negaili gražių žodžių, pabrėžia, kad jų šeima – vienas kumštis.
„Mums visiems nenusibosta būti kartu: švenčiame visas šventes, turime puikią tradiciją atostogauti visa šeima, ją puoselėjame net ir man ištekėjus. Ateinančią vasarą bandysime įtraukti ir uošvius“, – juokiasi tamsiaplaukė Sandra.
Pasak mamos, dukra turi stiprų charakterį, yra ryžtinga, visada puikiai žino, ko nori. Dar vaikystėje ją traukė moteriško įvaizdžio paslaptys, lankė madų ir šokio teatrą, norėjo tapti manekene, bet Dievulis ūgio pašykštėjo. Mergina baigė ne vienus grožio srities mokslus, nuolat tobulinasi įvairiuose seminaruose ir jau septynerius metus sėkmingai dirba kirpėja stiliste.
„Pernai rudenį parodoje „Moters pasaulis“ vyko renginys „Big Hair show“, jame pristatėme suknelių kolekciją „Moteris iš rojaus“. Nelikome nepastebėtos: svečio teisėmis mus pakvietė dalyvauti vasario mėnesį parodoje „Mūsų vestuvės 2014“ Vilniuje. Pirmą kartą atsidūrusi tarp garsių Lietuvos dizainerių mama iš pradžių jautėsi labai nedrąsiai, vėliau apsiprato, o išgirdusi komplimentų nusiramino. Didžiausiu mūsų kūrybos įvertinimu tapo rengėjų kvietimas parodoje dalyvauti ir kitais metais“, – pasidžiaugė S. Sabaliauskienė.
