Nors pristatyme minimi tvarumo tikslai, susiję su atliekų tvarkymu ir žiediškumo įgyvendinimu šalyje, atrodo ambicingi, VšĮ „Žiedinė ekonomika“ direktorius Domantas Tracevičius pristatytą informaciją vadina „blėniu“ ir pabrėžia, kad Lietuvoje atliekų tvarkymo srityje problemų netrūksta. Jis taip pat akcentuoja, kad per pristatymą apie atliekų deginimo mažinimą, taip pat apie dar didesnę gamintojų atsakomybę, mažinant taršą, kas yra stipriai susiję su išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) kiekiu, beveik neužsiminta.
Susitikime pabrėžta, kad Lietuvoje iki 2030 m. ŠESD kiekius siekiama sumažinti 30 proc. Neapyvartinių taršos leidimų (Ne-ATL) sektoriuje išmetami ŠESD kiekiai turės mažėti 21 proc. lyginant su 2005 m., atliekų sektoriaus tikslas iš visų NE-ATL sektorių yra pasts didžiausias – ŠESD sumažinti 65 proc.
Parengto ir pristatyto Lietuvos perėjimo prie žiedinės ekonomikos iki 2035 m. veiksmų plano tikslas – įtvirtinti kryptingą žiedinės ekonomikos politikos įgyvendinimo pagrindą, suformuojant sąlygas tvaresniam išteklių naudojimui, apimančiam visą produktų ir medžiagų gyvavimo ciklą bei užtikrinant suinteresuotų šalių bendradarbiavimą.
2021–2030 m. nacionaliniame pažangos plane yra numatytas uždavinys iki 2025 m. pasiekti, kad antrinių žaliavų panaudojimo (žiediškumo) indekso reikšmė būtų ne mažesnė už ES vidurkį – 11,7 proc. Šiuo metu ji siekia vos 4 proc.
D. Tracevičius: tai yra blėnis
Po veiksmų plano pristatymo VšĮ „Žiedinė ekonomika“ įkūrėjas Domantas Tracevičius sakė, kad yra liūdna klausytis įvardytų užmojų Lietuvoje mažinti ŠESD. Jis pabrėžė, kad kyla klausimų, ar bus imtasi mažinti atliekų deginimą ir įvesti didesnę gamintojų atsakomybę, tam kad būtų didesni pakartotinio naudojimo ir perdirbimo mastai.
„Vienas žodis: „blėnis“. Viskas apie švietimą, kažkiek painvestuosim, pašvaistysim pinigų, o realių veiksmų tikrai nėra. (...). Jeigu norite kažką padaryti, reikia stiprinti reguliavimą. Per tuos 30 metų švietimo nežinau, kiek Lietuva yra išleidusi rezultatui, artimam nuliui. – Pristatymo metu ne kartą minėto visuomenės švietimo svarbą, keičiant atliekų tvarkymo sektorių, komentuoja jis. – Pavyzdžiui, depozito sistema įveda dešimties centų užstatą ir per pusmetį pakeičia beveik visų Lietuvos gyventojų įpročius. Gal darykite išvadas, kad reguliacinės priemonės padeda, o švietimas yra mūsų visų lėšų švaistymas.“
Anot D. Tracevičiaus, viena iš geriausių priemonių mažinti taršą yra didesnė gamintojų atsakomybė, apie kurią, pasak jo, šiandien nebuvo kalbėta.
„Kalbėta apie 2028 m., o iki to laiko mes visi mokėsime už vienkartinius tekstilės gaminus, nes už jų tvarkymą moka savivaldybės. (…). Jau dabar Europos Komisija (EK) įspėjo, kad yra tikimybė, jog nebus pasiekti Direktyvoje užsibrėžti tikslai, o apie atliekų deginimą vis tiek nekalbama, – teigia jis ir apibendrina, – arba yra „užsiciklinama“ ant to, arba tai yra kažkokie lobistiniai dalykai. Ministerija gauna įspėjimą, kad perdirbimas yra nepasiekiamas, o dėl to kaltas atliekų deginimas, tačiau apie tai tylima.“
Aplinkos ministerija: su šiomis problemomis dirbama
Savo ruoštu Aplinkos ministerijos Atliekų politikos grupės vadovė Vilma Slavinskienė pabrėžia, kad iki 2028 m. planuojamas įvesti tekstilės ir baldų gamintojų atsakomybės principas.
„Šiuo metu, kaip žinia, EK išėjo su pasiūlymu dėl Atliekų direktyvos keitimo, kurioje ir bus atspindėti pagrindiniai principai bei nuostatos dėl tekstilės atliekų mažinimo bei gamintojų atsakomybės pritaikymo. Tikrai nelauksime, kol direktyva bus patvirtinta, paraleliai pradėsime teisėkūros procesus, jau kitų metų pradžioje planuojame dėlioti įstatymų nuostatas. Tikimės, kad neteks laukti iki 2028 m. ir šios dvi sritys bus sutvarkytos. Taip pat planuojame atlikti vertinimą dėl kitų srautų – žaislų, higienos priemonių ir statybos produktų. Darysime viską iš eilės“, – teigia Aplinkos ministerijos atstovė.
Atsakydama į D. Tracevičiaus komentarą apie atliekų deginimą – kad jis trukdo gerinti perdirbamų atliekų rodiklius – V. Slavinskienė teigia, kad tam, jog galėtume pasiekti perdirbimo rodiklius, pirmiausia turime pradėti nuo rūšiuojamųjų atliekų surinkimo.
„Vėlgi, maksimaliai kokybiškas atliekų išrūšiavimas, kad būtų galima jas perdirbti, yra skatinamas ir investicijomis iš ES, taip pat iš valstybės biudžeto lėšų. Kaip žinia, išrūšiuotų konteinerių kokybė nėra pakankamai gera, (...), tad prioritetas yra rūšiuojamųjų atliekų surinkimas“, – teigia ji.
V. Slavinskienė: be švietimo gerų rezultatų nepasieksime
Specialistė taip pat teigia, kad švietimas nėra pagrindinė priemonė problemoms atliekų tvarkymo srityje spręsti, bet ji tikrai – svarbi.
„Nuo kažko reikia pradėti. Be švietimo gerų rezultatų nepasieksime. Kadangi šiuo metu jau veikia gamintojų atsakomybės principas vartotojams, tai Gamintojų ir importuotojų organizacija irgi yra suinteresuota, kad į jų konteinerius pakliūtų kuo mažiau neteisingai išrūšiuotų atliekų. Tad, paraleliai tiek valstybiniu, tiek savivaldybių, tiek organizacijų mastu viešinimas vyksta ir bus vykdomas toliau, nes mus tai daryti įpareigoja tiek gyvenimas, tiek teisės aktai.
Valstybiniame atliekų prevencijos ir tvarkymo 2021–2027 metų plane savivaldybėms yra numatytos didžiulės ir ambicingos užduotys – kiek jos turi surengti rūšiuojamuoju būdu atliekų nuo viso komunalinio srauto. 2027 m. šis skaičius turi pasiekti 80 proc. Tai tikrai bus sudėtinga, tad savivaldybės teisingai neplanuodamos savo veiksmų bei priemonių, kokiais maksimaliais būdais galima išrūšiuoti tai, kas šiuo metu dar papuola į mišrų srautą, tų tikslų nepasieks“, – teigia ji.
Planuojama daug pokyčių
V. Slavinskienė taip pat pabrėžia, kad šiuo metu yra svarstomi ES pakuočių reglamento siūlymai ir planuojama daug pokyčių, susijusių su vienkartinių pakuočių mažinimu bei daugkartinių pakuočių vartojimo skatinimu.
„Nėra taip, kad mes nesuprantame, ką daryti. Turėtume išlaukti, kokių pokyčių įves ES reglamentas, kad nebūtų taip, jog šalis per greitai ir neteisingai, taip pat ne pagal Reglamento siūlymus imasi kažkokių veiksmų. Žinome, kiek teisėkūros procesai užtrunka – adaptuoti Reglamento nuostatus nacionalinėje teisėje – užtrunka. Viskas ateis kartu su Reglamentu“, – įžvalgomis dalijasi ji.
Vis dėlto D. Tracevičius sako, kad mes visą laiką laukiame kažkokių planų, pokyčių, o veiksmų pirmieji nesiimame.
„Matome, kokia bloga situacija, ir laukiame, kol kažkas ją išspręs ar ES nurodys, kaip daryti gerai. Pilna yra gerų sprendimų. Nereikia laukti, reikia spręsti situaciją. Kartais atrodytų, kad Aplinkos ministerijoje tikrai trūksta to noro spręsti problemas. Galima prisiminti, kiek užtruko nustatyti, kad plastikiniai maišeliai nebūtų dalinami dykai. Porą metų. Neminėsiu pavardžių, kas priešinosi ir aiškino, kad tai yra neįmanoma, blogai ir panašiai. Bet taip buvo. Tai ir dabar, bet kokie dalykai, kurie mažintų taršą ir atliekų kiekį, medžiagų naudojimo intensyvumą, ŠESD išmetimus, tiesiog pasiklysta ir atsimuša į sieną – „palaukime, mums atneš, pateiks“ ir pan. Jeigu yra priimami geri sprendimai, problemų tikrai nebūna ir jie dažnai atitinka vėliau priimtas direktyvas, reglamentus. Kviečiu nelaukti, o imtis veiksmų, nes problemų šiame sektoriuje tikrai yra labai daug“, – apibendrina jis.
Savo ruožtu V. Slavinskienė sako, kad mūsų nacionalinė teisė negali neatitikti ES reglamento nuostatų ar joms prieštarauti.
„Be abejo, mes nesėdėsime du metus ir nelauksime, kol Reglamentas bus patvirtintas. Tam tikrų ketinimų jau yra. Garsiai jų nenorėčiau įvardyti, bet jie susiję su pakuočių mažinimo skatinimu“, – teigia ji.
