Prieš Kalėdas vienoje televizijos laidoje dalyvavęs D. Dundulis sulaukė klausimo, kodėl daugiau kaip pusę sviesto kainos sudaro perdirbėjų ir prekybininkų maržos. Toks teiginys buvo grindžiamas ŽŪIKVC duomenimis, rodančiais, kad praėjusių metų spalio mėnesį vidutinė sviesto kaina, neįtraukiant privačių prekės ženklų ir akcijų kainų, buvo 15,46 euro už kilogramą.
Šią kainą esą sudarė 3,58 euro žaliavos gamintojo dalis, 4,33 euro teko gamintojams ir didmenininkams, 4,86 euro – prekybininkams, dar 2,69 euro sudarė pridėtinės vertės mokestis (PVM).
D. Dundulis Delfi pasakoja, kad tąkart į šį klausimą nebuvo pasiruošęs atsakyti, bet skaičiai jam sukėlė įtarimų, tad kitą dieną nusprendė pats pasiskaičiuoti, kiek sviestas vidutiniškai kainuoja „Norfos“ parduotuvėse ir kaip iš tiesų atrodo jo kainos struktūra. Jo gauti rezultatai smarkiai skiriasi nuo tų ŽŪIKVC skelbiamų skaičių – nesutampa nei galutinė sviesto kaina, nei jos dedamosios dalys.
Gavo trečdaliu mažesnę sumą
Visų pirma D. Dundulis pasižiūrėjo, kiek „Norfa“ iš viso spalį pardavė sviesto ir kiek pajamų už šį produktą gavo. Tokiu būdu jis suskaičiavo, kad sviesto kilogramas vidutiniškai kainavo 10,32 euro.
Kadangi „Norfos“ įmonių grupės bendrovė „Rivona“ pati užsiima pieno perdirbimu, D. Dundulis sako galėjęs tiksliai apskaičiuoti ir sviesto kainos dedamąsias.
Pasak jo, bendrovė sviesto gamybai perka 40 proc. riebumo grietinėlę, už ją mokėdama 3,05 euro už kilogramą. Norint iš grietinėlės gauti 82 proc. riebumo sviestą, iš jos reikia paimti 82 proc. riebalų ir išminusuoti 3 proc. gamybos nuostolius. Taip išeina, kad kilogramo sviesto savikaina yra 6,44 euro (be PVM).
Suvedęs visus galus D. Dundulis suskaičiavo, kad jei „Norfoje“ sviesto kilogramas kainuoja 10,32 euro, tai iš šios kainos 6,44 euro tenka žaliavos gamintojui, 1,71 euro – tai prekybininko ir perdirbėjo dalis, o 2,17 euro – PVM.
Visus šiuos skaičius suguldęs į oficialų raštą „Norfos“ savininkas jį išsiuntė ŽŪIKVC ir gavo atsakymą, kad detalių skaičiavimų centras pateikti negali, nes jiems naudojama konfidenciali informacija.
Atsakyme taip pat buvo pažymėta, kad skirtumai tarp ŽŪIKVC duomenų ir D. Dundulio skaičiavimų galėjo atsirasti dėl skirtingos metodikos.
„Mes skaičiavimuose, vertinant žaliavos kainą tam tikram pieno produktui pagaminti, įvertiname ir šalutinių gamybos produktų kainas. Pvz., sviesto gamybos technologinio proceso metu susidaro nugriebtas pienas, dėl ko žaliavinio pieno gamintojams tenkanti kainos dalis sviesto kainos struktūroje sumažėja“, – atsakyme pažymėjo ŽŪIKVC.
Sako, kad verslininkas privėlė klaidų
Aleksandras Savilionis, ŽŪIKVC Rinkos informacijos ir ekonominės analizės skyriaus vadovas, Delfi teigia, kad klaidų skaičiuodamas sviesto kainos struktūrą pridarė ir pats D. Dundulis, – esą neteisinga sviesto gamybos pagrindu laikyti grietinėlę, o ne pieną
Pasak A. Savilionio, kalbant apie „Norfos“ savininko skaičiavimus, žaliavos gamintojas atitinka produkto gamintoją (didmenininką), nes skaičiavimai atliekami pagal jau pagaminto pieno produkto (grietinėlės) išeigą sviesto gamyboje.
Be to, jei galutinė mažmeninė sviesto kaina yra 10,32 eurų (su PVM), tai PVM dalis turėtų būti ne 2,17, o tik 1,8 euro, nes produkto kainos struktūroje PVM sudaro 17,4 proc. galutinės mažmeninės kainos.
Vis dėlto D. Dundulis su ŽŪIKVC vertinimais nesutinka. Jis priekaištauja, kad centras sviesto kainos struktūrą skaičiuoja imdamas 15,46 euro mažmeninę kainą, nors kitose duomenų lentelėse pats pripažįsta, kad „Norfoje“ sviestas gerokai pigesnis, o jo kaina artima tai, kurią skelbia pats D. Dundulis. Anot ŽŪIKVC, spalį sviestas „Norfoje“ vidutiniškai kainavo 10,36 euro.
„Aš tik galiu daryti prielaidą, spėti, kad jie kažkuriame prekybos tinkle surandą vieną brangiausių sviestų ir teigia, kad visas sviestas parduodamas su tokiu rezultatu. O žaliavinė kaina imama tokia, tarsi mes pusiau iš oro tą pieną gamintume. Aš pats linkiu tiems specialistams už tą kainą nusipirkti pieno ir pabandyti rankiniu būdu iš jo sumušti sviestą, kad pamatytų, kaip jis susidaro“, – piktinasi verslininkas.
Grietinėlė ar pienas?
Pasak jo, skelbiant kainų struktūras turėtų būti vertinamas konkrečios rūšies ir prekės ženklo sviestas, parduodamas konkrečiame prekybos tinkle, kadangi sviesto yra paties įvairiausio, skirtingai kainuojančio, tad natūralu, kad skirsis ir tokių gaminių kainų struktūra.
„Iškabinamas iš konteksto vienas gaminys ir sakoma, kad visas sviestas yra toks. Bet gi jų įvairių yra – nuo 1,5 iki 3 eurų už 200 gramų. Ir pirmojo parduodamas didžiausias kiekis, o antrojo – mažiausias. Ir vidutinę kainą reikia skaičiuoti įvertinant tą kiekį. Tai ta vidutinė kaina pas mus yra 10,32 euro už kilogramą, o jie ima ištraukia 15 eurų. Tai kas čia yra, kokia čia pasaka?“ – stebisi pašnekovas.
„Norfos“ akcininkas nesutinka ir su tuo, kad sviesto gamybos pagrindu negalima laikyti grietinėlės: „Jei skaičiuotume per pieną, tai tada labai išaugtų jo žaliavinė kaina. Jei dabar mes už žaliavinį pieną mokame 43 centus, tai skaičiuojant tokiu būdu jo kaina šoktų iki euro. Tegu jie paklausia gamybininkų, kiek kainuoja žaliavos, jie paaiškins, nereikės burti iš kavos tirščių.“
D. Dundulis sako, kad tokia situacija, kai ŽŪIKVC skelbia produktų kainas, kurios yra trečdaliu didesnės nei realios, infliacijos akivaizdoje tik dar labiau blogina gyventojų psichologinę būklę.
