Susidomėjimas vis mažėja
Pasak Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų viceprezidentės Lauros Aldonės, šiuo metu galima drąsiai teigti, kad užklausų iš užsienio investuotojų yra gaunama ženkliai mažiau, negu jų buvo prieš 3 metus ar dar anksčiau.
„Jeigu, tarkime, mūsų konsultavimo agentūra prieš 3 metus gaudavo 1-2 užklausas per mėnesį, tai dabar gauname 1-2 per pusmetį.
Važiuodami kartu su verslo delegacijomis ir organizuodami tarptautinius verslo forumus kitose šalyse, susidomėjimo sulaukiame, bet nereiškia, kad tie susidomėję verslai ateina į Lietuvą“, – Delfi TV laidoje „Piniginiai reikalai“ teigė ji.
Kad verslas ateitų ir sėkmingai plėstųsi Lietuvoje – reikia ir pakankamai finansų.
„Tiek užsienio investuotojai, tiek vietos verslas turi puikias galimybes naudotis Europos Sąjungos finansavimo priemonėmis ir jų tikrai yra ne viena, tik labai gaila, kad beveik visos priemonės yra nukreiptos į aukštų technologijų kūrimą.
Galbūt reikėtų orientuotis ir į kitus verslus. Yra susidomėjimas ir tokių klasikinių verslų, klasikinės pramonės – tai ir baldų gamyba, ir metalo perdirbimas. Čia taip pat reikia investicijų ir pačiai infrastruktūrai, ir įrangos įsigijimui“, – atkreipė dėmesį ji.
Tiesa, pasak pašnekovės, vietos verslai į plėtros klausimus vis dar žvelgia gana optimistiškai.
„Jie tikrai investicijų nestabdo – jeigu investavo, tai investuoja ir toliau, turi ilgametes strategijas. Nesimato, kad būtų kažkoks sustojimas“, – tvirtino L. Aldonė.
Ilgą laiką turėtas pranašumas jau išsisėmė
Kaip teigė „Investors' forum“ vyresnysis analitikas Vilius Tamkvaitis, viena iš esminių priežasčių, kodėl užsienio investuotojai į Lietuvos investicinį lauką žvelgia vis atsargiau, tai – talentų trūkumas.
„Iš mūsų narių pusės ką girdime, tai tikriausiai didžiausias dalykas yra talentų trūkumas.
Jų trūksta įvairiose grandyse – nuo paprastų žmonių, paprastų darbininkų, kurių dabar yra sunkiau galbūt įsivežti iš kitų šalių, dėl tų pačių geopolitinių priežasčių, iki aukštos kvalifikacijos specialistų. Jų irgi įvairiose srityse, įvairiose terpėse trūksta“, – tvirtino jis.
Anot pašnekovo, dabartinėje konkurencinėje kovoje galvoti apie tai, kaip šviesti, paruošti ir perkvalifikuoti savo talentus – labai svarbu.
„Mūsų ilgą laiką turėtas pigesnės ir darbščios darbo jėgos pranašumas – jis išsisėmė.
Mes nebesame pigūs, kaip kokia Serbija arba dabar girdime, kad tie patys Lietuvos verslai į Afriką investuoja. Nebeturime mes to kainos pranašumo, tad turime būti budresni, greitesni, efektyvesni, galbūt patikimesni arba turėti kažkokių kitų stipriųjų pusių, kurios mus išskirtų konkurencinėje kovoje“, – teigė V. Tamkvaitis ir pridūrė, kad trūksta ne tik talentų, bet ir specialistų, kuriuos būtų galima perkvalifikuoti.
„Užimtumo tarnybos potencialas jau yra pakankamai išsemtas ir tikriausiai visi, kas turėjo noro ir gebėjimų persikvalifikuoti – jau seniausiai tokią galimybę turėjo.
Ką reikia irgi suprasti, kad mes nebeturime tų darbo jėgos resursų, kur tik imk, atrakink duris, sakyk: „čia darbo vieta“ ir jau eilė bus susirikiavusių, kurie gali dirbti. Taip, galbūt yra regionų, nišų tam tikrų.
Galimybių – jų tikrai pasitaiko, bet, jeigu žiūrėti makro prasme – to tikrai nebėra“, – teigė jis.
V. Tamkvaičiui antrino ir „Investuok Lietuvoje“ generalinis direktorius Elijus Čivilis.
„Tikrai labai geras pastebėjimas dėl talentų. Man irgi yra klausimas – kur yra visi mano mamos amžiaus žmonės? Kur jie? Aš nueinu Vilniaus gatvėje į klubą – jų nematau, nueinu kažkokį paslaugų centrą – jų nematau. Kur jie visi dingo? Man norėtųsi daugiau įtraukties, daugiau socialinių grupių, nes tikrai visiems yra vietos“, – teigė jis.
Pasigenda ir politinės valios
L. Aldonė teigė taip pat pasigendanti vyresnio amžiaus žmonių įtraukimo į plėtrą.
„Lietuvoje yra kalbama tik apie jaunus talentus, pagrinde iki 30-ties. O kur yra „vakar dienos“ specialybės? Kodėl mes tų žmonių neperkvalifikuojame?
Yra žmonės virš 50-ties metų, kurie neturi darbo. Tokių žmonių regionuose yra labai daug. Kodėl nėra užsienio investicijų, tarkime, Rokiškyje? Kodėl nėra vidurio Lietuvoje daug investicijų? Kodėl mes ten nedirbame? Čia turbūt reikia tos politinės valios, kad mes tą pakeistume“, – atkreipė dėmesį ji.
Anot E. Čivilio, politinės valios čia gali ir neužtekti.
„Nesu tikras, ar lietuviškos politinės valios užtektų įtikinti užsienio kompaniją, kad jūs turite rinktis kažkokį Lietuvos regioną. Tiesą sakant, čia gal yra mūsų toks Achilo kulnas, kai tu kovoji su Lenkija, Portugalija, kitomis šalimis dėl tos užsienio investicijos“, – teigė pašnekovas.
Jis taip pat atkreipė dėmesį į tradicinės pramonės pozicionavimą.
„Žinokite, nėra blogos pramonės. Visos pramonės yra geros.
Lietuviškos pramonės struktūra yra tokia, kokia yra, ir ji yra fantastiška. Vienintelė bėda yra produktyvumas – ji dar ne tokiomis pažangiomis technologijomis yra įgyvendinama“, – teigė E. Čivilis.
Pasak jo, būtent šioje vietoje ir reikia politinės valios.
„Čia ir reikėtų tos politinės valios, kad tiek verslo savininkai, tiek valstybė į tą rimtai pažiūrėtų.
Žiūrint į produktyvumo skaičius, kiek vienas chemijos pramonės arba baldų pramonės darbuotojas sukuria Skandinavijos šalyse, tai yra nuo 2 iki 4 kartų daugiau produkcijos.
Akivaizdu, kad mūsų tas automatizacijos lygis yra labai silpnas ir, aš sakyčiau, kalbant apie tą tradicinę pramonę ir net apie užsienio investuotojus, nesvarbu, kad tai yra baldų gamintojai, bet, jeigu viskas yra daroma robotais, daroma automatizuotomis linijomis – puiku. Lietuvoje tokių irgi labai reikia“, – teigė E. Čivilis.
Kalbų apie plėtrą tikrai yra
Praėjusiais metais vis buvo girdima, kad tiek užsienio investuotojai, tiek vietos verslai savo plėtros planus deda į stalčius ir laukia kiek geresnių laikų. V. Tamkvaitis tikino, kad
„Mūsų investuotojai pasitraukimo bent jau neindikuoja, apie tai nekalba ir, priešingai, yra tokių, kurie turi pakankamai didelių plėtros planų, juos vykdo ir nesiruošia stabdyti.
Jeigu pasižiūrėti plačiau į visą Lietuvos ekonomiką, tai, iš tikrųjų, matosi sąstingis lėšų, atkeliaujančių į Lietuvą, ir priešingai – galima pamatyti augimą išeinančių pinigų. Aš netgi nenustebsiu, jeigu šių metų pirmą ketvirtį Lietuva taps net investuotoja, o ne investicijų gavėja“, – atkreipė dėmesį jis.
Anot pašnekovo, tai – nebūtinai yra blogai.
„Tai indikuoja du dalykus: pirma, mes tapome tiek brandūs, kad galime jau tapti tais, kurie ir kitur investuoja, o ne vien tik pasiima svetimas investicijas. Antras dalykas – tai parodo, kad yra verslų, yra žmonių, kurie ieško kitų geografijų, dėl įvairiausių priežasčių, tame tarpe ir geopolitinių, ir ekonominių, ir įvairiausių kitų“, – teigė V. Tamkvaitis.
Savo įžvalgomis pasidalijo ir L. Aldonė.
„Didžioji dalis verslų turi optimistinius planus, bet, aišku, turi ir B, ir C planus, būtent apsidraudžiant nuo visų rizikų.
Kas liečia užsienio investuotojus, tai mes pramonės ir amatų rūmuose turime labai mažai jų, ir jie kol kas neplanuoja savo planų keisti, ir vystys savo verslus toliau Lietuvoje“, – tvirtino ji.
Galiausiai, E. Čivilis tikino, kad šie metai „nebus stebuklingi."
„Jie sako, kad pernai metų nuosmukio atsigavimas bus labai vangus ir ta pati pakitusi konkurencija išliks dėl to, kad didžiosios šalys veikia ir, akivaizdu, dabartinė infliacija neleis tų projektų pagreitinti.
Tai reiškia, kad tikėtina, kad į antrą metų pusę gal ir turėsime tokį didesnį sujudimą, bet kol kas viskas bus taip sudėtingai, kaip ir vyksta dabar.
Žiūrint į šių metų prognozę, aš sakyčiau, kad tai nebus stebuklingi metai, kas liečia naujų darbo vietų sukūrimą, bet aš labai norėčiau, kad tai būtų proveržio metai, kas liečia investicijų kapitalą į gamybos linijas, į robotus, į produktizaciją. Čia galėtų būti geri skaičiai“, – teigė jis.
