LRT laidoje „Įžvalgos“ Virginijus Savukynas apie tai kalbėjosi su istoriku Sauliumi Grybkausku, išleidusiu knygą „Sovietinė nomenklatūra ir pramonė Lietuvoje 1965-1985 metais“.
Iki šiol vyrauja nuostata, kad ir „anuomet buvo dirbama Lietuvai“. Daugelis iš tiesų mano, kad sovietmečiu statant gamyklas, tiesiant kelius ir pan. buvo galvojama apie Lietuvą. Ar jūsų tyrinėjimai patvirtina šias mintis?
Mano tyrinėjimas tikrai neturėjo tikslo patvirtinti tokį teiginį. Mokslinis tyrimas turėtų žvelgti šiek tiek giliau, konceptualiau, t. y. kokios priežastys vertė dirbti Lietuvai, jei apskritai buvo jai dirbama, o gal tik vaidinti, kad dirbama. Mane daugiau domino ta ekonominio nacionalizmo ir nacionalistinio komunizmo samprata.
O kas yra tas ekonominis nacionalizmas?
Tai yra tam tikros teritorijos, tautos patriotizmas, taip pat ūkinis patriotizmas siekiant gerovės. Tačiau aš labiau žvelgiau į ekonominius nomenklatūros interesus, kaip atsiranda ta ekonominio intereso samprata.
Vietos nomenklatūros?
Taip, būtent lietuviškosios nomenklatūros interesai. Žinoma, galima taikyti ir visam sąjunginiam kontekstui. Tiesiog paimtas Lietuvos pavyzdys. Kiek išsiaiškinau iš savo tyrimų, pagrindinis dalykas buvo sovietinė sistema ir federacinė sandara, t. y. tos galios, kurios buvo deleguotos sovietinės valdžios lietuviškajai nomenklatūrai, vykdant pagrindinę funkciją, galima sakyti, politinio nacionalizmo užkardymą. Būtent tie interesai ir išaugo iš pačios sovietinės sistemos ir lietuviškajai nomenklatūrai buvo gyvybiškai svarbu pagrįsti, kodėl Lietuva yra savita respublika, kodėl jie patys gali valdyti šią respubliką, o iš Maskvos atsiųsti funkcionieriai neva prasčiau tvarkysis. Kitaip sakant, lietuviška nomenklatūra neva yra nepakeičiama.
Ar gerai supratau jūsų mintį, kad visa tas darbas Lietuvai, kabutėse ar be kabučių, kilo iš sovietinės sistemos, o ne iš lietuviško nacionalizmo?
Aš nepriešpriešinčiau šių dalykų, nes jie vienas kitą galėjo ir papildyti. Tačiau pati sandara, ekonominė sistema lėmė lietuviškosios nomenklatūros konkurenciją su Maskva dėl įtakos, respublikos valdymo, socialinės ir ekonominės plėtros. Tačiau labai įdomi Maskvos sąvoka, kuria remiasi buvę partiniai veikėjai, įrodinėdami „didingą ir šlovingą“ kovą, „sunkų darbą“ su Maskva. Manau, reikėtų tą Maskvos sąvoką išskleisti ir pasižiūrėti, kas po tuo slepiasi.
Tai kas gi po tuo slepiasi?
Iš esmės tai mažai herojiška, rutininė įtampa ir konkurencija su sąjunginėmis ministerijomis dėl įtakos ir plėtros čia, Lietuvoje. Iki 1965 metų respublikos valdžia buvo suinteresuota ir jautė tam tikrą investicinį alkį: statykite ką norite, kuo daugiau ir bet kur, nes reikia industrializuoti respublikas, kurti naujas darbo vietas. Viskas pasikeitė apie 1968 metus, tiksliau po Kosygino reformos 1965 metais, įvykus pramonės valdymo centralizacijai. Visa sunkioji pramonė – elektronikos, elektrotechnikos – ir su ja susijusios įmonės buvo atiduotos valdyti sąjunginėms ministerijoms ir lietuviškoji nomenklatūra jau nebuvo suinteresuota labiau plėtoti tokią pramonę.
Kodėl? Dėl to, kad nebegalėjo jos valdyti?
Taip, buvo prarastos galimybės tiesiogiai kontroliuoti pramonę. Vietoje to buvo naudingiau plėtoti tokią pramonę, kuri būtų tiesiogiai pavaldi, ypač žemės ūkį, lengvąją pramonę, maisto pramonę. Ir tokią pramonę vietos valdžia puikiai kontroliavo, galėjo labai laisvai skirstyti įmonių direktorius. Tačiau nepaisant visko, galima teigti, kad net ir sąjunginio pavaldumo pramonė tam tikra prasme išliko sovietinės Lietuvos valdžios rankose.
Kokiu būdu?
Istoriografijoje dažnai šnekama, kad sovietinės Lietuvos nomenklatūra visiškai nekontroliavo sunkiosios pramonės ir įtaka tokioms įmonėms buvo faktiškai nulinė. Bet aš atlikdamas tyrimą radau, kad būta svertų, leidusių kontroliuoti situaciją, primesti ją net ir stambiems „kunigaikščiams“ - stambių įmonių direktoriams. Tai buvo galima padaryti dviem būdais - partinę kadrų kontrolę ir saugumą, KGB.
Papasakokite, kaip vyko tas spaudimas.
Visi direktoriai, taip pat ir sąjunginio pavaldumo įmonių, buvo Lietuvos komunistų partijos CK nomenklatūros sąraše. Ir visi jie buvo tvirtinami būtent čia, Vilniuje. Tačiau būdavo ne vien partinis tvirtinimas. Aš kalbinau dvidešimties buvusių stambių įmonių generalinius direktorius. Jie pasakojo labai bijoję partinių bausmių. Gauti tokią bausmę buvo pakankamai rimtas nusižengimas karjeros prasme. Taigi jie jautėsi pažeidžiami kaip žmonės. Ką jau kalbėti apie išmetimą iš partijos, nes pašalinimas iš partijos buvo baisiau nei darbo netekimas. Tai reiškė, kad jau nebegalėsi įsidarbinti kitos įmonės vadovu. Žodžiu, per šitą nomenklatūrinę sistemą buvo kontroliuojami įmonių direktoriai ir jie labai stipriai bijojo partinių bausmių. Kitas dalykas, partinis aparatas turėjo gerą ryšį su KGB. Kaip žinia, visose sąjunginėse įmonėse veikė keletas KGB agentų, priklausomai nuo įmonės slaptumo, gamybos profilio. Kaip rodo tyrimas, taip pat archyvai, KGB buvo surinkusi labai daug išsamios kompromituojančios medžiagos apie įmonių vadovus. Kartais ta medžiaga būdavo ir intymi. Teko skaityti, kad vienos Vilniaus įmonės operatyvinis darbuotojas karininkas taip rašo apie įmonę: štai gamykloje kalbama, kad techninio skyriaus vedėjas draugauja su buvusia direktoriaus meiluže, kito skyriaus vedėjas išneša iš gamyklos viską, ką gali pakelti, trečias yra nacionalistas ir veržiasi į direktoriaus postą. Apie daugelį įmonių yra išlikusios panašios informacijos.
Tiesiog saugumas rinkdavo kompromatą?
Taip. Įmonių vadovai žinodavo, kad viduje veikia KGB agentai, tačiau tiksliai nustatyti, kas jie tokie negalėjo ir tiesioginio ryšio su jais neturėjo. Todėl direktoriai buvo pažeidžiami ir turėjo prisibijoti partinės valdžios, kuri gaudavo informacijos iš KGB.
Kaip nutiko, kad Lietuvoje buvo nuspręsta statyti atominę elektrinę?
Tai buvo sena lietuviškosios nomenklatūros svajonė. Tokie svarstymai kyla vien dėl to, kad Elektrėnai buvo laikomi pavykusiu projektu, t. y. parodomasis miestas, parodomoji elektrinė. O elektros energijos tuomet trūko ir kaip tik buvo svarstoma, kur statyti atominę elektrinę. Buvo pasisakoma, kad projektas būtų įgyvendinamas ne kaimyninėje Baltarusijoje, o Lietuvoje. Aišku, prisimename tą mitą apie Antano Sniečkaus ir atominės elektrinės ryšį, kad sekretorius neva labai nenorėjo tos elektrinės ir kol buvo gyvas, visokiais būdais ją ribojo, trukdė statybai.
Tačiau kai A. Sniečkus mirė, ne tik pastatė atominę elektrinę, bet ir jo vardu pavadino atomininkų miestelį.
Analizuodami 1972-uosius metus matome, kad Aleksandras Drobnys, vienas iš sovietinės Lietuvos ekonomikos lyderių ir plano komiteto pirmininkas, rašė į Maskvą prašydamas pastatyti atominę elektrinę. Paradoksas, bet 1984 metais jis vėl rašė į Maskvą, tik šįkart prašydamas riboti ir nutraukti antrosios linijos statybą. Dėl ekologinių sumetimų pamatyta, kad tai neperspektyvu. Tačiau didžiausia problema buvo tai, kad elektrinę statė „Sredmaš“, vadinama vidutinių mašinų gamybos ministerija, priklausiusi karinių pramoninių ministerijų devintukui, labai įtakinga, galima sakyti, struktūra struktūroje. Jos paveikti sovietinės Lietuvos valdžia negalėjo, kaip ir daryti įtakos atvykstančiam dirbti į elektrinę kontingentui.
Kodėl tada Lietuvos nomenklatūra norėjo tokio objekto?
Šioje vietoje vėl galima šnekėti apie tam tikrą ekonominį nacionalizmą. Turėti stambią elektrinę, kuri būtų kaip klestėjimo simbolis. Tuo metu atominės elektrinės reaktoriai buvo patys didžiausi, todėl buvo galima sakyti: štai, mes turime... Tai galėjo būti ir tam tikras koziris, korta Maskvos atžvilgiu, taip pat pasididžiavimas prieš savo tautą. Tačiau kai buvo pamatyta, kad statybos ėmėsi visai kita ministerija – ne TSRS energetikos ministerija, o būtent karinė ministerija „Sredmaš“ – buvo kuriami planai, kaip sustabdyti arba apriboti elektrinės plėtrą. O ministrų atsakymai į tuos prašymus buvo labai paprasti: projektinėje užduotyje viskas jau numatyta, dėl žuvies populiacijos kaitos ežere jums kompensuota, o ekonominiai rodikliai kris, jei bus pastatytas tik vienas blokas. Taigi iš esmės paveikti proceso nebuvo įmanoma.
Atsirado Sąjūdis ir elektrinė nebuvo dar labiau išplėsta. Tačiau pažiūrėkime į to meto kaimyninę Latviją. Ten situacija buvo kitokia. Kodėl?
Taip, galime matyti labai skirtingas vietos nomenklatūrų strategijas. Man teko dirbti Rygos archyvuose, rinkti medžiagą apie Latvijos komunistų vadovų veiklą ir jų strategijas. Jos buvo visiškai skirtingos. Buvo labai įdomu pamatyti, kaip jie svarstė tokius klausimus, pavyzdžiui, kokiu būdu „padidinti mechaninį prieaugį“ aštuntajame dešimtmetyje.
Žmonių?... Tai reiškia, kad moterys pradėtų daugiau gimdyti?..
Ne, tai būtų natūralus prieaugis, o mechaninis reiškė, kad reikia atsivežti kuo daugiau žmonių iš kitų respublikų, t. y. darbo jėgos. Pagrindinė vieta, iš kur buvo vežama darbo jėga - Baltarusija. Buvo keliami klausimai, kad baltarusiai reiškia nepasitenkinimą, skundžiasi Maskvai, kad latviai išvilioja jų darbo jėgą. Atsakymas būdavo toks: tarybinis žmogus laisvas pasirinkti darbo ir gyvenamąją vietą. (Šypsosi – red. past.) Taigi šis procesas vyko skirtingai nuo Lietuvos, kur buvo mėginama riboti tą mechaninį prieaugį.
Kur buvo priežastis? 1959 metais Latvijoje vyko nacionalinių komunistų valymas, kai pora tūkstančių aukštas pareigas užimančių žmonių buvo išvyti ir nuo tada visiškai pasikeitė požiūris, strategija. A. Pelšė yra pasakęs, kad Latvija priims tiek atvykstančiųjų, kiek tik reikės ir bus įmanoma priimti. Aišku, mūsų buvę veikėjai labai mėgsta šį palyginimą. Sklando mitas, kad N. Chruščiovas ketino išvalyti ir Lietuvos vadovybę (tada tarp Sniečkaus ir Chruščiovo santykiai buvo labai įtempti), bet sumaišė Vilnių su Ryga ir išvalė kadrus Latvijoje. (Šypsosi – red. past.)
Tačiau iš tiesų taip nėra. Latvijoje situacija susiklostė tokia, kad buvo keliamas partiškumo, politinis klausimas: kodėl tiek mažai latvių stoja į partiją, reikia padidinti latvių dalyvavimą partinėje veikloje ir pan. Tai jau buvo politinis klausimas, o už tokius klausimus buvo skaudžiai baudžiama. Mūsiškiai buvo gudresni, pamatė Latvijos pavyzdį, visą laiką sekė situaciją ir jau vėliau tokių politinių klausimų formuluočių nepateikdavo. Viskas sutilpdavo į ekonomines programas. Pavyzdžiui, generalinė miestų išdėstymo schema, kad pramonė būtų išmėtyta po visą Lietuvos teritoriją, tuo mažinant imigracijos patrauklumą. Viskas buvo aiškinama ekonominio efektyvumo terminais.
Dėkoju už pokalbį.
