2012 metai buvo išskirtiniai – juos galima vadinti priešrinkiminiais metais. Nenumaldomai artėję rinkimai lėmė santykinį ramumą ekonominės politikos srityje. Akivaizdu, kad reformos, kurios būtinos Lietuvos ekonomikai, nepasižymi dideliu populiarumu ir paprastai didesnių perversmų tokiu metu mūsų politikai linkę vengti. Kita vertus, šį sykį populizmo biudžeto ruošimo metu buvo išvengta. Bene prieš kiekvienus rinkimus anksčiau būdavo žarstomos finansiškai nepamatuotos dovanos, taip netiesiogiai papirkinėjant rinkėjus. Įsipareigojimas tęsti drausmingos fiskalinės politikos vykdymą 2012 metais buvo didžiausia vertybė makroekonominės politikos srityje.
Tačiau 2012 metais vykusios diskusijos dėl Lietuvos energetinės nepriklausomybės iš esmės apsiribojo tik naujos atominės elektrinės bei dujų terminalo peripetijomis. Tuo metu kalbos apie energetiškai neefektyvių pastatų renovaciją taip ir liko kalbomis. Ne vieno eksperto kritikuotas renovacijos modelis, kaip ir buvo prognozuota, žlugo. Todėl galima būtų sveikinti naujos valdžios pasiryžimą išjudinti šį procesą – tik taip galima pasiekti tikrąją energetinę nepriklausomybę.
2012 metų pabaigoje buvo patvirtinta pensijų reforma, kuri, deja, nepelnytai diskredituoja patį kaupimo modelį. Galima sutikti, kad buvusi kaupiamoji sistema nebuvo ideali. Tačiau tobulo pensijų sistemos modelio tiesiog nėra. Tad daugelis šalių ir pasirenka mišrius variantus. Būdami globalaus finansų pasaulio dalimi per pensinius fondus mes galime efektyviau perskirstyti nepageidaujamų demografinių pokyčių riziką tarp įvairių kartų. Be to, pamirštamas ir dar vienas svarbus aspektas – būtinybė išlaikyti esminių reformų tęstinumą. Toks žaidimo sąlygų keitimas tik dar labiau menkina visuomenės pasitikėjimą politikais. Verta paminėti ir tai, kad iš esmės nieko nebuvo padaryta didinant vadinamosios "pay-as-you-go" (liet. pinigus perskirstančios, bet ne kaupiančios socialinio aprūpinimo) sistemos tvarumą. Bent jau kol kas milžiniško „Sodros“ deficito problemą planuojama spręsti ilginant pensinį amžių bei laukiant darbo rinkos atsigavimo. Ką vargu ar galima laikyti racionaliu sprendimu.
Kalbant apie teigiamus ekonomikos valdymo aspektus, negalima nepaminėti ir pažangos, kuri buvo pasiekta valstybinių įmonių valdymo srityje. Norisi, kad nepriklausomo valstybinių įmonių valdymo modelis būtų ne griaunamas, o vystomas toliau. Nesinori šioje srityje pamatyti partinių interesų kovos areną, nes tai būtų aiškus žingsnis atgal. Be to, įmonių veiklos skaidrinimas – būtinas procesas, ir tai liečia ne tik valstybines, bet ir privačias įmones. Prisiminus rudens diskusiją apie tai, kad daugiausiai mokesčių maitinimo verslo srityje sumoka „McDonald’o“ tinklo atstovaujanti užsienio kapitalo įmonė. Viešojoje erdvėje buvo pateikta įvairių pasiaiškinimų, bet pagrįstų įtarimų, deja, liko.
