Net ir per pandemiją Lietuva pritraukė itin įdomių naujų žaidėjų
Kelerių metų laikotarpis iki 2020 m. buvo vadinamas auksiniais metais – į Lietuvą atėjo nemažai stambių užsienio investuotojų, tokių kaip „Continental“, „Hella“ ir Hollister“, taip pat aktyviai kūrėsi ir finansinių technologijų (fintech) įmonės. Lietuvoje investicijas skatinančios agentūros „Investuok Lietuvoje“ vadovas Mantas Katinas laidoje „Delfi tema“ pasakojo, kad pirmoje praėjusių metų pusėje daug vilčių, kad metai bus tokie pat sėkmingi kaip ankstesni neturėjo.
„Pirmoje metų pusėje buvo jausmas, kad, jei šiuos metus baigsime bent su pusę rezultato, kurį turėdavome anksčiau, tai bus geri metai. Vis dėlto antras metų pusmetis taip šovė į viršų, kad baigėme metus su 4000 naujų darbo vietų, kas atitinka buvusio auksinio laikotarpio lygį, kai Lietuva Europoje papuola į pirmas 3-4 valstybes, pagal pritraukiamas darbo vietas“, – sako M. Katinas.
Anot jo, antras 2020 m. pusmetis leido net ir per pandemiją Lietuvai pritraukti itin įdomių užsienio įmonių, ypač iš Baltarusijos. Jis išskyrė ir vienas svarbiausių, jo nuomone, investicijų: „Jei žiūrėtume baltarusišką kampą, tokios įmonės kaip „Epam“ ar „Wargaming“ pasaulyje yra laikomos vienos įspūdingiausių prekinių ženklų. „Wargaming“ – viena didžiausių pasaulio kompiuterinių žaidimų kompanija, „Epam“ – kelių milijardų apyvartos dydžio technologijų įmonė, kuri teikia paslaugas „Google“, „Facebook“, įvairiems San Francisko gigantams. Čia galbūt Baltarusijos korta yra įspūdinga antrajame pusmetyje.“
Gamyboje investicijų sumažėjo
Vis dėlto gamybos srityje pandemija buvo daug skausmingesnė, todėl dalis sprendimų buvo atidėti vėlesniam laikotarpiui, ir pernai turėjome mažiau naujų investuotojų nei ankstesniais metais. Tačiau buvo ir anksčiau Lietuvoje įsikūrusių įmonių, kurios tęsė savo projektus. „Thermo Fisher Scientific“, „Harju Elekter“ ir „AQ Wiring“ nusprendė toliau vystyti savo plėtros, taip pat buvo patvirtinti du nauji – „Rehau“ ir „Metso“ – gamybiniai projektai. Palyginimui, pernai įmonės suplanavo investuoti 106,6 mln. Eur į ilgalaikį turtą, o 2019 m. – 135,8 mln. Eur.
„Pandemija stipriai paveikė fizinį pasaulį, t. y. daiktai, gamyba, tiekimo grandinės. Vien dėl sienų apribojimų gamybos įmonėse sutriko tiekimo grandinės, todėl tikrai pandemijos metai yra sunkesni. Kita vertus, tos įmonės, kurios yra Lietuvoje investavusios, nesitikėjome, kad pandemijos metu jos nuspręs investuoti į plėtrą. Lietuvai yra gerai, kad net 6 kompanijos nusprendė plėsti gamybą. Negaliu paviešinti, bet yra ir kelios naujos kompanijos, atėjusios į Lietuvą. Gamybiniame cikle tas gamyklas pamatysime tik už pusantrų metų, bet jos sprendimą (žengti į Lietuvą – Delfi) yra priėmusios būtent praėjusiais metais, apie tai mes tikriausiai paskelbsime šiemet“, – pažymi M. Katinas.
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis laidoje pažymėjo, kad praėję pandemijos metai buvo kriziniai labai siaurai ekonomikos daliai, t. y. apgyvendinimo, maitinimo įstaigos, kai kurios laisvalaikio, pramogų, paslaugas teikiančios įmonės, kurios prarado pajamų. Tačiau žvelgiant į daugelį kitų sektorių, taip pat ir pramonę, tai buvo rekordiškai geri metai. Todėl esą natūralu, kad nelabai atslūgo ir investicijos, ir noras plėsti veiklą.
Lietuvai atsiveria naujų galimybių
Ekonomistas atkreipė dėmesį, kad pernai išryškėjo nauja tendencija – Europos gamintojai nutarė trumpinti gamybos grandines ir perkelti gamybą iš Azijos į Europą, todėl tuo esą galėtų pasinaudoti ir Lietuva: „Per artimiausią penkmetį, kelerius metus, atsiras daug galimybių ES pakraščiuose esančiose valstybėse, kurios turi šiek tiek pigesnę darbo jėgą ir labai aukštą sukuriamos vertės ir darbo kainos santykį. Čia galėtų trumpėti tiekimo grandinės. Kai kurios įmonės, kurios gamina svarbius komponentus pramonėje – ar tai būtų vaistų, ar automobilių – juos galėtų pradėti gaminti nebe Kinijoje, pigiausiose valstybėse, bet bandyti tą kurti ES viduje.
M. Katinas pridūrė, kad norint Lietuvai pasinaudoti šiomis galimybėmis, reikia stipriai ruoštis tiek diplomatams, tiek lietuviams, tiek verslams, tiek agentūroms, netgi lietuviško kapitalo verslams, kurie lygiai taip pat kovoja dėl tiekimo grandinių, siūlydami savo gamybines paslaugas: „Tą galimybę reiks išnaudoti. Laiko langas bus maždaug 3-eji metai, pasibaigus karantinui. Kokius trejus metus vyks diskusijos tarptautinių kompanijų valdybose dėl tiekimo grandinių.“
Anot N. Mačiulio, būtent dėl šių priežasčių ir Lietuvai atsiveriančių naujų galimybių, reikėtų stiprinti pramonės sritį: „Greta visų įvairias aplikacijas kuriančių įmonių, technologijų sektorių, norėtųsi matyti labiau diversifikuotą investicijų portfelį. Pavyzdžiui, norėčiau, kad Lietuvoje būtų gaminamos vakcinos, o investicijų į vaistų pramonę nebuvo labai daug. Būtų nuostabu, jei būtų gaminamos ir baterijos, kuriami duomenų centrai.“
Kodėl Lietuva pralaimi konkurencinėje kovoje dėl gamyklų
Anksčiau „Investuok Lietuvoje“ vadovas yra minėjęs, kad pernai agentūra sulaukė milijardo vertės gamyklos užklausos, tačiau Lietuva neturėjo pakankamai instrumentų jai įgyvendinti. Laidoje „Delfi tema“ jis pasakojo, kad per pastaruosius 6-erius metus buvo bent 10 gamybinių investicijų, kurios svarstė Lietuvą, bet pasirinko kitas šalis. Anot jo, visada būna daugybė skirtingų priežasčių, kodėl konkuruodamos vienos šalys laimi.
„Pavyzdžiui, buvo problema, kad Lietuvoje įmonė ieškojo pastatytų gamybinių pastatų, grubiai tariant, įmonė norėjo atlikti investiciją greitai ir neturėjo laiko 2 metų gamybos etapui, ir Lietuvoje nerado tokio gamybinio pastato, kurį galėtų tiesiog išsinuomoti. Buvo tokių atvejų, kai įmonė ieškojo specifinio sklypo, pvz., 30 ha su tam tikrais infrastruktūros elementais, ir Lietuvoje jie buvo silpnesni nei kitose Vidurio Europos šalyse.
Jei Lietuva nori stiprinti savo investicinį patrauklumą gamybinėse investicijose, mums reikia daugiau investuoti į infrastruktūrą, kaip tai beskambėtų, mes vis bijome investuoti į tą kietąją dalį, bet pritraukiant gamybines investicijas, infrastruktūra yra tikrai svarbus faktorius“, – pažymi jis.
M. Katinas priduria, kad Lietuvos vertės pasiūlymas gamybinėse srityse nėra itin stiprus: „Čia nelabai padeda geografija, esame šiek tiek labiau nutolę nuo Vakarų Europos rinkų, kas yra labai svarbus privalumas. Ką Lietuvai kritiškai būtina daryti: viena – žmonės, kurie gali dirbti tose industrijose, kita – infrastruktūra. Jei pažiūrėtume inžinerijos žmogiškųjų išteklių sistemą, ji – pakankamai silpna. Jei tik Vilnius ir Kaunas ruošia inžinierius, o mes tikimės, kad tos investicijos pasklis ir Šiauliuose, Panevėžyje, ir Klaipėdoje, galbūt ir mažesniuose miestuose. Lietuvai būtina investuoti į švietimo sistemą, kad profesinės mokyklos, kolegijos, ypač regioniniuose centruose, daugiau investuotų į žmonių paruošimą naujos kartos pramonei.“
Vis daugiau investicijų „nugula“ regionuose
Vis dėlto jis sutinka, kad per pastaruosius kelis metus yra pozityvių signalų, jog Lietuvos regionai atsigauna, tokių pavyzdžių esą yra nemažai – „Dovista“ Marijampolėje, „Intersurgical“ Visagine ir t. t. Vien pernai, „Investuok Lietuvoje“ duomenimis, šalies regionuose suplanuoti 9 projektai, kuriuose numatoma sukurti 1233 naujas darbo vietas. Vertinant, kiek Lietuvoje yra savivaldybių, pasak M. Katino, tokio srauto tikrai neužtenka.
„Mūsų visų lūkestis, kad investicijų turi būti daugiau. Šiauliai, Panevėžys ar Klaipėda yra tokie miestai, kurie turėtų priimti bent po tris gamyklas kasmet, iki tokių skaičių dar toli. Tokių skaičių realiai neįmanoma pasiekti, jei mieste per metus paruošiama 20 inžinierių arba nė vieno. Kai kurių miestų abiturientų skaičius, kurie baigė kolegijas ir profesines mokyklas, nukritę iki tokių, kad praktiškai nėra ką parodyti. Šią dalį kritiškai reikia ištiesinti“, – pabrėžia jis.
Kodėl „Google“ pasirinko Lenkiją, o ne Lietuvą
N. Mačiulis pažymi, kad Lietuva pernai pralaimėjo konkurencinę kovą su Lenkija: „Google“ į duomenų centrus investuoja Lenkijoje, ne Lietuvoje. Investicijos yra milžiniškos, nublanksta Lietuvos tiesioginės užsienio investicijos vien tai, į ką investuoja „Google“, – 2 mlrd. Eur. Mes labai sėkmingai pritraukėme minėtus pavyzdžius: programų kūrėjus, žaidimų vystytojai, kurie investuoja, kuria darbo vietas, perkelia čia savo veiklą, bet tai nėra didelės finansinės investicijos, kai kalbama apie stambią pramonę, apie dideles investicijas: ar tai būtų vaistų, ar automobilių pramonės šakos, Lietuvoje jų labai daug nebuvo, išskyrus kelis minėtus pavyzdžius 2019 m. Yra aiškios priežastys, kodėl Lietuva pralaimi šioje kovoje.“
Ekonomisto teigimu, viena iš priežasčių, kodėl „Google“ pasirinko Lenkiją, o ne Lietuvą, – pelno mokesčio lengvata reinvestuojamam pelnui. Šią lengvatą esą turi kitos Baltijos šalys ir Lenkija, tik ne Lietuva.
„Estija 20 metų turi pelno mokesčio lengvatą reinvestuojamam pelnui, jeigu įmonė investuoja, neišneša iš įmonės dividendų pavidalu, o reinvestuoja į darbo vietas, gamybos plėtrą, nėra apmokestinamas pelno mokesčiu. Apmokestinama tik tada, kai tie pinigai iškeliauja. Pamatę Estijos sėkmę tą patį padarė Latvija prieš dvejus metus, prieš mėnesį tą padarė Lenkija. Mes esame vieninteliai šiame regione, kurie sakome, kad tai nėra svarbu, nors tai yra turbūt vienas iš svarbiausių veiksnių, jei įmonė mato galimybes investuoti ir jei reinvestuojamas pelnas bus neapmokestinamas, aišku, kad tuomet renkamasi tokia valstybė“, – pažymi N. Mačiulis.
„Investuok Lietuvoje“ vadovas priduria, kad prie tokio „Google“ sprendimo galėjo prisidėti ir IT specialistų trūkumas Lietuvoje: „Jeigu jie pažiūri Varšuvos skaičius ir kiek ji paruošia IT specialistų, palygina su Vilniumi, skaičiai skiriasi dešimtimis kartų. Jeigu nori sukurti tūkstantį darbo vietų IT sektoriuje: duomenų analitika, duomenų centrų infrastruktūros paslaugos, tai ko jie labiausiai bijo tokioje šalyje kaip Lietuva? Kad čia tiesiog neužteks specialistų. Dėl to Lietuvai ypač sunku kovoti dėl pačių įdomiausių ir didžiausių investicijų, nes mūsų talentų bankas yra tokio dydžio, jis visada atrodo per mažas. Ką Lietuva turi padaryti, viena – švietimo reforma, kita – Lietuvai labai reiktų stiprinti galimybę pritraukti užsienio talentus – užsienio studentus, jau esamus specialistus. Mūsų Rytų kaimynystė, kuri dažniausiai yra minusas, gali tapti įdomia galimybe.“
Lietuva – paskutinė Vidurio Rytų Europoje
Anot ekonomisto, kol į stambų kapitalą šalyje žiūrima paniekinančiai, tol Lietuva ir neturi didžiulių prekinių ženklų, kurie galėtų sukurti tūkstančius darbo vietų ir investuoti milijardus. N. Mačiulis pažymi, kad didelis kapitalas, dideli prekiniai ženklai, didesnės investicijos reiškia daug darbo vietų ir gerus darbo užmokesčius, o stambių įmonių poreikių sumenkinimas, jų ignoravimas atsispindi Lietuvos tiesioginių užsienio investicijų (TUI) sraute. Ekonomisto teigimu, pagal sukauptas TUI, Lietuva yra paskutinė Vidurio Rytų Europoje.
„Patekti į ketvirtfinalį Lietuva gali, bet mums to neužtenka, mums reikia, kad Lietuva laimėtų aukso medalį. Palyginame Lenkijos Vakarų regioną ir Lietuvos regioną ir žiūrime, kas investuotojui svarbu: infrastruktūra, kiek paruošiama inžinierių, kiek profesinės mokyklos modernizuotos, kokia yra dėstytojų kokybė, kokia greita yra teisėkūra, kaip greitai nacionalinė valdžia ir savivaldybės išduoda leidimus. Čia mums reiktų pasportuoti, negali parduoti to, ko neturi. Kai kuriose srityse mūsų vertės pasiūlymas yra šiek tiek skylėtas“, – priduria M. Katinas.
Pašnekovas prognozuoja, kad 2021 m. bus pakankamai įdomūs ir potencialūs metai. Agentūra jau šiuo metu derasi su potencialiomis įmonėmis, norinčiomis įsikurti Lietuvoje, tačiau gamybos investicijų užklausų dar nėra daug. Pandemija esą yra pagrindinis stabdis. M. Katinas tikisi, kad antrame pusmetyje gamybinės įmonės ir Vakarų Europa po truputį pradės įgauti optimizmo, mat kai jo nėra, pramonė apie plėtras negalvoja.
