Kaip ir dera maskarade, pamačiau kaukes.
Kaukės nekalba, jos rėkia. Kaukės bijo faktų, todėl jų vengia. Kaukės neklauso oponentų ir kiekvieną jų teiginį vertina kaip grasinimą. Kaukės niekada nesako savo nuomonės ir visuomet kalba arba abstrakčios valstybės arba abstrakčių žmonių vardu. Svarbiausias jų argumentas: „Visi žino“.
Kaukės yra geriausias ir ištikimiausias šešėlio sąjungininkas, o šešėlis Lietuvoje iki šiol yra karalius: visa drąsa išgaruoja kai tik reikia imtis konkrečių veiksmų arba įvyksta kas nors tokio, kas kelia tiesioginę ar netiesioginę grėsmę karaliaus sosto saugumui.
Pagalvojau, kad jei šitiek pastangų, kiek skiriama grynųjų pinigų statuso išsaugojimui, būtų skirta šešėlinės ekonomikos dalies mažinimui, tai skaidriai ir atsakingai veikiančios įmonėms būtų galima mažinti mokesčius, didinti finansavimą mažiausias pajamas gaunantiems bibliotekininkams ir kitiems valstybės tarnautojams bei grąžinti pensininkams neišmokėtas pensijas.
Paklausius politikų kalbų atrodė, kad grynųjų pinigų prieinamumas 24 valandas 7 dienas per savaites yra esminė valstybės išlikimo sąlyga. Ir dar reikia, kad bankai tai darytų greitai ir pigiai.
Tačiau bankuose atliekama vos 13 procentų operacijų grynaisiais pinigais. Kai kurie bankai siekia keisti klientų elgseną ir sako, kad yra sukurti pigesni ir abipusiai bankui bei klientui naudingesni ir patogesni būdai naudotis mokėjimo priemonėmis taip pat ir grynaisiais pinigais.
Klientai turi ne vieną ir ne dvi alternatyvas atlikti operacijas grynaisiais - kredito unijos, paštas, mokėjimų įstaigos, terminalai. Niekas nevaržo tokio tipo paslaugų laisvės ir, kas svarbiausia, galimybių tokias paslaugas gauti vis daugėja.
Pasaulis mato, kad grynieji pinigai yra atgyvena pasmerkta išnykti. Kad grynaisiais pinigais maitinasi šešėlinė ekonomika. Bankai sako, kad mokėjimai grynaisiais taps prabanga ir vis daugiau bankų apsisprendžia nebesubsidijuoti šios paslaugos teikimo kitų paslaugų sąskaita. Tiesmuka? Taip. Nuoseklu? Taip.
Kaukes tai erzina. Jos šurmuliuoja ir gąsdina, Lietuvos bankas siundomas imtis griežtų veiksmų prieš nepaklusnius maištininkus. Esą viešo intereso gynimo pretekstu „neabejojama, kad tikrai yra sudarytas kartelinis susitarimas“, todėl Konkurencijos taryba tiesiog privalo kuo greičiau imti neklaužadas sąmokslininkus už pakarpos.
Politikai spekuliuoja neįvardintų senjorų tariamomis problemomis, cituoja anoniminius turgaus prekeivius ar anoniminius smulkiuosius verslininkus. Kai pavargsta cituoti, tiesiog sako „Visi nepatenkinti“.
Tai aš ir klausiu politikų: „Kokie jūsų ketinimai?“.
O jie man atsako: „Jūs grasinat!“ Štai taip mes diskutuojame.
Ne kartą kalbėjau, kad bankų sistema yra labai jautrus ir ilgai derinamas mechanizmas, kurio sklandžiam veikimui reikia ne tik itin aukštos kvalifikacijos ir sistemos vidaus kultūros, bet ir tinkamos aplinkos, kurioje nebūtų jokių nereikalingų ir neprognozuojamų dirgiklių. Dabar gi politikai tokius dirgiklius tiražuoja tarsi įstatymų pataisas.
Prieš vasaros atostogas kontroliuojančių institucijų desantas buvo nusiųstas ieškoti, esą bankų nesumokamo pelno mokesčio. Išsiaiškinus, kad viskas tvarkoje, kažkokį pasiūlymą vis vien reikėjo pateikti, nes kitaip būtų tekę pripažinti, kad visiškai tuščiai buvo eikvojamas daugybės viešojo sektoriaus darbuotojų laikas. Išvada: viskas gerai, bet reikia kažką keisti. Todėl viskas greičiausiai baigsis gan reikšmingu investicinės aplinkos pabloginimu.
Gaila ne tik veltui prarandamo darbuotojų laiko, bet ir nepriklausomomis turinčių būti institucijų autoriteto, kurių darbuotojai verčiami ieškoti to, ko jie negali surasti ir patys iš anksto žino, kad nesuras.
Kaukės slepia tikruosius ketinimus, tačiau maskarado triukšmas tam tikra prasme naudingas, nes sukėlė daug didesnį susidomėjimą ir priešingą reakciją nei tikėjosi organizatoriai. Triukšmas pažadino ne tik tuos „visus“, kuriems grynieji pinigai yra privaloma sėkmingo „verslo“ sąlyga, bet ir tuos, kurie mato ir atitinkamai vertina politikų pastangas ginant atgyveną – grynuosius pinigus.
Kol kas diskusijos apie tai primena mišias šešėliui, bet tikiu, kad suvokiančių neišvengiamus pokyčius vis daugėja, o nuo to priklauso ir mūsų valstybės viešųjų finansų tvarumas, ir teisingumo principų bei daugelio reikalingų viešųjų programų įgyvendinimas.
Liaukimės keliaklupsčiauti prieš šešėlį (ne, tai ne grasinimas).
