Kaip universalus „vaistas nuo visų ligų“ pasiūlytas įsiskolinimo lygio mažinimas, kuris padėtų apsisaugoti nuo galimai pasikartosiančių skaudžių pasekmių. Dabar jau galima konstatuoti, kad pamokos išmoktos, daugybė reguliacinių aktų priimta ir galiausiai įsiskolinimas pradėjo sparčiai mažėti. Tačiau tokia susidariusi situacija, kaip kiekviena medalio pusė, turi dvi puses.
„Gerasis“, „blogasis“ ir „bjaurusis“ įsiskolinimų mažinimas
Mažėjantis įsiskolinimo lygis – gerai tai ar blogai? Vienareikšmiai atsakyti ne taip ir paprasta, bet, žinoma, geriausia būtų atrasti aukso vidurį, optimizuojant įsiskolinimą. The Economist aprašyta ir Europos centrinio banko bei kitų ekonomistų jau ne kartą linksniuota įsiskolinimo mažinimo (angl. terminas – delevaraging) klasifikacija: „gerasis“, „blogasis“ ir „bjaurusis“ įsiskolinimų mažinimas, naudinga analizuojant atskirų ekonomikos sektorių būklę.
Paprastais žodžiais tariant, „gerasis“ įsiskolinimų mažinimas reiškia produktyvaus kapitalo augimą ir tikslingą bei greitą sumažėjusios vertės turto mažinimą. Šis požiūris leidžia sparčiai perskirstyti kreditus į labiau konkurencingą sektorių. „Blogasis“ įsiskolinimų mažinimas reiškia beatodairišką įsiskolinimo balanso dydžio sumažinimą, nepriklausomai nuo turto kokybės. Šis procesas dažnai lydimas ilgalaikiu mažinimu kreditų, kurie tiesiog gyvybiškai reikalingi ekonomikai augti. Galiausiai „bjaurusis“ įsiskolinimų mažinimas susidaro tuomet, kai prarandamas ar atsikratoma „gerojo“ turto, paliekant tik „blogąjį“, kitaip tariant, labai rizikingą, turtą. Tokiu metu bankai negali paremti kreditingumo kūrimo ir plėtros. Tad į kurią klasę patenka mūsų šalis?
Privataus sektoriaus įsiskolinimas rizikos nekelia, bet „geru“ pavadinti dar anksti
Dabar Lietuva pagal paskolų ir BVP santykį – viena mažiausiai įsiskolinusių regione. Eurostat ir ECB duomenimis, nuo 2010 m. įmonių bei namų ūkių paskolų ir BVP santykis palaipsniui krenta visose trijose Baltijos valstybėse ir ES. Lietuvoje minėtas santykis nuo 2010 m. iki š. m. pirmojo pusmečio atitinkamai sumažėjo 10 proc. punktų (įmonių) ir beveik 8 proc. punktų (namų ūkių), palyginti ES – 7 ir 2,5 proc. punktų.
Gera žinia ta, kad Lietuvoje būtent š. m. pirmąjį pusmetį paskolos pagaliau pajudėjo iš neigiamos zonos į teigiamą. Tai reiškia, kad po gana ilgai trukusio kritimo šiemet, pirmą kartą po šešerių metų pertraukos, paskolų portfelio lygis kyla.
Tiesa, ilgai užsitęsęs įsiskolinimo mažėjimas (nuo 2009-ųjų iki 2015-ųjų pirmojo pusmečio) daugiausia krito būtent „blogųjų“ paskolų dalies sąskaita. Tačiau tuo pačiu ir kokybiški aktyvai mažėjo. Pastarąją situaciją ne retu atveju lėmė perdėm griežtas paskolų išdavimo reguliavimas bei neefektyvi nemokumo aplinkos teisinė aplinka: spartus rizikos prisiėmimo mažinamas, užtrukę bankroto ir restruktūrizavimo procesai bei žemas privataus sektoriaus investicijų lygis. Dėl šios priežasties, galima sakyti, sektorius balansavo tarp „gerojo“ ir „blogojo“ įsiskolinimo mažinimo. Tad ir toliau išlieka reikšminga užtikrinti ryžtingesnį skolinimąsi bei drąsesnį rizikos prisiėmimo lygį. Verta kelti klausimą dėl prisiimamos rizikos pasidalinimo, pavyzdžiui, palūkanų subsidijavimo.
Kalbant apie šalies bankų sektoriaus finansinio stabilumo bei makroekonominius rodiklius taip pat galima drąsiai sakyti, kad šie pastebimai gerėja. Lietuvos banko duomenimis, nuo 2009 m. iki pirmojo š. m. pusmečio indėlių ir paskolų santykis sparčiai gerėjo – didėjo taupymas ir kartu stabilizavosi paskolų pasiūla.
Centrinės valdžios įsiskolinimas – nemažėjantis ir su deficito permanentiniais bruožais
Viešojo sektoriaus skola po krizės išaugo bene dvigubai ir nerodo tendencijų mažėti. Apie tai, kad biudžetas kada nors pasitrauks iš deficito jau sunku ir beįsivaizduoti. Tad tenka nerimauti, jog tuo atveju, jeigu artimiausiu metu viešojo sektoriaus skolos nebus sutvarkytos, kai sumažės ES parama, gali tekti susidurti su graikišku sindromu.
Tiesa, galimam neigiamam scenarijui Lietuva šiuo metu yra pasiruošusi geriau – struktūrinis deficitas kelis kartus mažesnis nei prieš finansų krizę. Tuomet biudžeto pajamos buvo dirbtinai ir laikinai išpūstos nekilnojamo turto, kreditavimo ir vartojimo burbulo, o dabar nė vienos iš šių problemų nebėra. Tad net jei neigiamas pasaulio ekonomikos vystymosi scenarijus taptų realus, Lietuvai, visų pirma, dėl prisijungimo prie Euro zonos ir prieinamų finansinės pagalbos mechanizmų, pavyktų išvengti skausmingų taupymo priemonių, kurių teko imtis 2009-aisiais. Nepaisant to, vis tik verta atkreipti dėmesį, kad valstybės finansų planavimą būtina orientuoti ne į trumpalaikius tikslus, bet į aiškų stabilizavimo mechanizmą, kuris padėtų išvengti rizikos ir ilgalaikėje perspektyvoje.
Savivaldybių įsiskolinimas – chroniškai „bjaurus“
Lietuvos bankas dar prieš keletą metų iškėlė susirūpinimą, kad auganti vietos valdžios skola kelia susirūpinimą dėl galimybių ateityje tinkamai vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus. Tai tiesiogiai (dalį valdžios sektoriaus skolos yra finansavęs bankų sektorius) ir netiesiogiai (tarptautinių rinkų vertinimas) daro įtaką finansų sistemos stabilumui Lietuvoje.
Savivaldos kreditorinis įsiskolinimas išlieka didelis. Pavyzdžiui, 2014 m. paskutinįjį ketvirtį Vilniaus miesto savivaldybės pradelstų mokėtinų sumų ir metinių pajamų santykis sudarė net 38,5 proc. Tokia padėtis verčia bankus atsargiai vertinti skolinimą savivaldybėms ar jų valdomoms įmonėms. Tokiu būdu paskolų prieinamumas svarbiems projektams ir jų plėtrai tampa sunkiau pasiekiamas.Tad akivaizdu, kad realių veiksmų, prisidedančių prie efektyvaus įsiskolinimo mažinimo, turėjo būti imamasi jau „vakar“.
Siekiamybė – optimalus įsiskolinimo lygis
Akivaizdu, kad subalansuota politika, sudaranti ekonomikos augimo prielaidas, būtina.
Optimizuojant privataus sektoriaus įsiskolinimą, būtina priimti reikšmingus pamatuos sprendimus nemokumo teisinės aplinkos ir reguliavimo klausimais, skatinančiais rizikos prisiėmimą. Pavyzdžiu galėtų tapti Europos Komisijos sumanaus reguliavimo iniciatyva, kuria siekiama įvertinti, kaip Europos reguliaciniai teisės aktai veikia balansą tarp finansų sistemos stabilumo ir tvarumo bei vartotojų apsaugos tikslų ir ekonomikos augimo finansavimo galimybių. Turint omenyje vieną mažiausių privataus sektoriaus įsiskolinimą ir miglotą įsivaizdavimą apie šalies finansų sektoriaus perspektyvą, valdžios institucijos turėtų skirti ypatingą dėmesį šių klausimų sprendimams.
Tuo tarpu viešojo sektoriaus aplinkoje būtina neieškoti pasiteisinimų dėl konsolidacijos politikos pristabdymo, o vietos savivaldos lygmenyje stiprinti finansinę drausmę bei atsakomybę.
