Klaipėdoje užaugęs ministras per 39-erius gyvenimo metus jau spėjo atsikąsti ir privataus verslo, ir politikos, tačiau kurį variantą pasirinks, kai užvers Ūkio ministro kabineto duris, R. Žylius kol kas nežino. Ministras sutiko su DELFI pasidalinti savo pastebėjimais apie ministerijoje nuveiktus darbus, ateities planus ir kylančias rizikas pasikeitus valdžiai.
- Netrukus teks atsisveikinti su ministro postu. Ką planuojate veikti?
- Pabuvus ministru, iš tiesų perspektyvos labai pasikeitė. Ministro darbų mastas yra nepalyginamas su tuo, ką dariau būdamas privačiame versle. Tačiau dabar vienintelė mano mintis – šiek tiek atsitraukti, leisti prabėgti tam tikram laikui, ramiai pagalvoti. Kol kas neturiu labai aiškaus tęstinumo nuo vieno žingsnio prie kito. Tai (ministro postas – DELFI) mano karjeroje buvo labai didelis pasikeitimas, kurį noriu labai gerai apmąstyti.
- Tačiau jau galite palyginti, ką reiškia būti versle, o ką – politikoje. Kas atrodo patraukliau?
- Sudėtingas klausimas. Eidamas čia (į ministeriją – DELFI) žinojau, kad norėsiu grįžti į verslą. Dabar, šiai dienai, jaučiu, kad valstybės tarnyba ir aukščiausi postai suteikia nepaprastų galimybių, nepaprastų iššūkių, kurių nemačiau versle. Tai uždega.
Tačiau verslo pusė, kuri mane traukia, yra ta, kad versle viskas daug aiškiau. Ten greitesnis kelias nuo minties iki rezultato, daugiau laisvės veikti. Čia (ministerijoje – DELFI), net būdamas ministru, esi labai stipriai įstatytas į rėmus, todėl dabar tikrai skirsiu laiko visoms mintims susidėlioti.
- Ministru išbuvote nepilnus dvejus metus, tačiau viceministru buvote paskirtas jau 2009 m. sausio. Kokiais ministerijoje nudirbtais darbais labiausiai didžiuojatės?
- Išskirčiau tris dalykus. Visų pirma – tai valstybės valdomų įmonių pertvarką, kuri inicijuota dar 2010 m.
Iki tol visi žinojo, kad su šiomis įmonėmis ne viskas gerai – kad valstybė nesugeba jų tinkamai kontroliuoti, jos nėra efektyvios. Vienintelis žinomas sprendimas buvo pakeisti vadovą. Tačiau praktika parodė, kad tai nepadeda. Net ir geras vadovas netinkamoje sistemoje nesugeba efektyviai vykdyti veiklos. Mano supratimu buvo padarytas didžiulis pokytis.
Skaidrumas šiose įmonėse pasidarė toks, kokio mes nesame matę valstybėje jokioje kitoje srityje. Visos ataskaitos yra sukonsoliduotos, kiekvienas gyventojas gali ataskaitas pasižiūrėti ir netgi suprasti, kas ten parašyta, nes jos parašytos ne biurokratams.
Šiais metais mes gavome virš 500 mln. Lt dividendų. Tai reiškia, kad dėl šių įmonių veiklos, mes sugebėjome grąžinti pensijas į buvusį lygį ir nereikėjo padidinti pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifo 1 proc., ko būtų prireikę surinkti šiai sumai.
- Negi skaidrumas buvo vienintelis valstybės valdomų įmonių trūkumas?
- Receptas, kuriuo vadovaujamės, turi tris esminius aspektus, kurių reikia, kad valstybės valdomos įmonės dirbtų efektyviai. Pirmiausia tai – skaidrumas, kuris turi būti toks kaip akcijų biržoje listinguojamų įmonių.
Antra, įmonėms turi būti nustatomi nekonfliktuojantys, ambicingi tikslai. Iki reformos politikai turėjo skirtingą nuomonę, ar įmonės turi būti pelningos. Įsivaizduokite, įmonės vadovas daro sprendimus, kai ministras prašo, kad neatleistų darbuotojų, geriau jau mažiau pelno įmonė neštų.
Mūsų Vyriausybė aiškiai nustatė, kad visos valstybės valdomos įmonės turi būti pelningos.
Trečias aspektas, kurio siekėme, reguliavimo funkcijas atskirti nuo nuosavybės funkcijų. Iki šiol valstybės tarnautojai, kurie prižiūrėdavo, pavyzdžiui, Lietuvos paštą, taip pat prižiūrėdavo pašto rinką – tie patys žmonės rūpindavosi, kad būtų gerai ir rinkai, ir konkrečiai įmonei, šiuo atveju, Lietuvos paštui. Nesakau, kad kažkas blogai dirbo, bet patirtis rodo, kad tokiu atveju kyla interesų konfliktas. Priežiūros tikslas – įmonių konkurencijos skatinimas, tačiau jei kartu prižiūrima ir konkreti įmonė, norima, kad ji būtų lyderė, todėl atsiranda interesų konfliktas.
- Tai būtų verslą kontroliuojančių institucijų veiklos pagerėjimas. Su R. Šimašiumi (teisingumo ministru – DELFI) jau kelis metus to siekėme. Supratome, kad teisės aktų keitimo poveikis gana mažas. Todėl nusprendėme teisės aktus keisti ne po vieną, o visus iš karto. Jei verslą kontroliuojančios institucijos pradeda netaikyti kvailų reikalavimų, o taikyti tik svarbius reikalavimus, siekdamos pasiekti svarbių rezultatų, tada gauname, kad verslas tuos pokyčius pajunta greičiau nei per teisės aktų keitimą.
Trečią darbą įvardinčiau, kuris dar nėra pasibaigęs, - struktūrinių fondų panaudojimo permąstymą. Ką mes matėme? Tai, kad struktūriniai fondai, tie keli milijardai litų, kurie buvo nukreipti verslo paramai, be gerų dalykų (pinigai krizės metu buvo labai reikalingi) padarė ir daug negatyvaus poveikio.
Vienos įmonės pinigus gavo, kitos, tiesioginiai jų konkurentai, kurie galbūt ir pretendavo, negavo. Tai iškraipė konkurenciją ir sukūrė ganėtinai daug neteisingumo jausmo tarp įmonių.
-Gal galėtumėte konkrečiau papasakoti apie pakeitimus struktūrinių fondų skirstyme?
- Mes esame paruošę principus, kuriais reikėtų naudotis planuojant kitos finansinės perspektyvos instrumentus. Manome, kad struktūrinių fondų lėšas reikėtų paleisti gerokai mažiau iškraipant rinką ir konkurenciją. Įdirbis padarytas permąstant, kaip šitie pinigai duotų rezultatą, nepakenkiant konkurencingumui.
Manome, kad pats blogiausias poveikis yra per didelių konkursinių subsidijų. Įmonėms buvo atiduodami dešimtys milijonų, kad jie ką nors pasistatytų. Labai šioje vietoje tinka girdėtas pavyzdys apie viešbučius: vienoje gatvės pusėje stovi viešbutis pastatytas investavus, pasiskolinus iš bankų, o kitoje gatvės pusėje – pastatytas už struktūrinių fondų paramą. Kai atėjo krizė, antrasis viešbutis galėjo nuleisti kainas ir išgyventi, o tas, kuris turėjo paskolą, negalėjo niekaip mažinti kainų.
Siekiame, kad parama būtų skiriama nekonkursinėmis priemonėmis, pavyzdžiui, skatiname važiuojančius į užsienį ieškoti naujų rinkų, finansuojame 50 proc. išlaidų. Esmė ta, kad viena įmonė nekonkuruoja su kita – visoms užtenka. Nežadame duoti daug pinigų, bet skatiname tam tikrą elgesį, kad įmonės pačios investuotų, ir niekas tuomet nevertina, ar projektas labiau patinka kažkam ar nepatinka.
Kalbant apie konkursines subsidijas, ką mes darydavome per subsidijas, dabar norime daryti naudojant finansinę inžineriją – per paskolas, garantijas, investicijas į akcinį kapitalą. Mūsų siekis, kad verslas nebegautų dovanų, nebent išimtiniais atvejais, tam tikrose didelės rizikos srityse.
Pinigai už dyką iškreipia verslo motyvaciją, nes verslininkas ima galvoti, kad klientas yra ne vartotojas, kuriam reikia gaminti ir kurti, o valstybė, kuri dalija struktūrinių fondų pinigus.
Tai darbas kitai Vyriausybei, tačiau didelis žingsnis jau padarytas.
- Ko nespėjote pabaigti?
- Darbai pradėti, bet juos reikia tęsti. Pavyzdžiui, su valstybės valdomomis įmonėmis ir verslo kontroliavimu. Matome rezultatus, bet jie tik pirmieji. Tai nėra reformos, kurios pasibaigė.
Norėjome pasiekti Vakarų lygį. Tačiau, pavyzdžiui, Olandijoje teisės aktai beveik nesiskiria nuo turimų Lietuvoje, juk esame toje pačioje Europos Sąjungoje. Kas mus skiria, tai būtent verslą kontroliuojančių įmonių elgesys, misijos supratimas, instrumentų ir poveikio priemonių naudojimas. Pasikeitimai šioje srityje mažai pastebimi, bet reikalauja daug įdirbio.
Situaciją palyginčiau su plaukimu tanklaiviu. Kai kapitonas sugalvoja pasukti vairą ir tai padaro, dar kurį laiką reikia laukti, kol pradės suktis pats laivas. Būtent tokioje stadijoje ir esame, kur tanklaivis keičia kryptį ir svarbu neprarasti supratimo, kur toliau judėti.
- Kokių jausmų apimtas paliksite ministro postą?
- Pagal savo prigimtį esu savikritiškas. Iš tikrųjų matau dalykų, kuriuos turėjome daryti šiek tiek kitaip, bet išeinu su jausmu, kad šiandien žinau daug daugiau dalykų, kurie veikia, kuriuos reikia daryti kitaip, ką reikia išvis daryti.
Ar nebijote, kad Jūsų pradėti darbai nebus tęsiami?
- Iš abstrakčių pasisakymų (naujos valdančiosios koalicijos – DELFI), girdžiu, kad daug ką žadama tęsti. Tiek iš pačios B. Vėsaitės esu ne kartą girdėjęs pasisakymus apie verslą kontroliuojančių institucijų svarbą, verslo sąlygų įtaką.
Kas mane neramina, tai turbūt valstybės valdomų įmonių reforma. Taip, kaip mes ją darėme, tai nėra politinė reforma. Ją nusižiūrėjome nuo Švedijos socialdemokratų, kuri buvo įgyvendinta devintajame dešimtmetyje. Neramina abejonės ir paduoti skundai į teismą dėl valstybės valdomų įmonių reformos, kurie lyg sako, kad norima, jog būtų taip, kaip buvo prieš reformą. Tačiau turiu ir viltį, juk kiekvienai Vyriausybei bus reikalingos pajamos iš valstybės valdomų įmonių, todėl nemanau, kad bus griaunamas jų efektyvumas.
Kiek skaičiau programą (naujos Vyriausybės – DELFI), ten daugiau nerimo kelia viešųjų finansų dalis, tie įsipareigojimai, kuriuos žadama pateikti gyventojams. Dėl konkurencingumo dalies, didžiausia rizika atrodo greičio praradimas. Nematau aiškios vizijos, ryškių krypčių, ką nauja Vyriausybė norės veikti.
Pagreičio praradimas yra labai svarbus, nes jei pažiūrėtume į „Doing Business“ indikatorius, Lietuva praėjusiais metais, padariusi šešias reformas ir įskaičiavus į indeksą dvi, pasiliko toje pačioje vietoje. Tos šalys, kurios nepadarė nei vienos reformos, nukrito. Netgi darant lėtai reformas, išlieki toje pačioje vietoje, negali pakilti konkurencingumo skalėje. Tai, mano supratimu, labai didelis iššūkis Lietuvos ekonomikai. Dabar turime stabilų pagrindą, konkurencingas kainas, tačiau to neužtenka. Turime turėti aiškią viziją, kur eiti.
Jei pažiūrėtume į mūsų ūkio konkurencingumą, dabartinė situacija mums yra pakankamai palanki ir artimu laikotarpiu tokia bus. Lietuva bus viena iš sparčiausiai augančių Europos Sąjungos ekonomikų, nors pati Europos ekonomika neaugs. Tai reiškia, kad mes sugebame plėsti savo rinką, net kai pati Europa neauga – mes sugebame nugalėti konkurentus.
Tačiau tai pasiekėme savo gerbūvio sąskaita – sumažėjo atlyginimai. Dabar šitas balansas yra mūsų naudai. Jei norime atlyginimo augimo, mums svarbu sukontroliuoti kaštus ir apsirūpinti pigia energija, turėti prieigą prie žaliavų. Kita svarbi dalis, kad augtų atlyginimai – ekonomika turi būti pagrįsta inovacijomis, turime kurti naujus produktus, kuriuos už brangiau pasaulis sutinka pirkti.
Turime kurti brangesnius produktus, kad mūsų darbo valandos būtų našesnės. Čia svarbi ir valstybės politika - didieji projektai, kurie bus vykdomi. Pavyzdžiui, renovacija gali būti vykdoma taip, kad sukurtų didesnį konkurencingumą, o gali būti ir vykdoma taip, kad tik aprūpintu darbu žemos kvalifikacijos asmenis ir tik iki projekto pabaigos.
- Ačiū Jums už pokalbį.
