Tai – požiūrio problema
Pasak Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkės Ingos Ruginienės, jeigu net pati Europos Komisija kalba apie problemas, kylančias dėl darbuotojų nepasitenkinimo darbu ne darbo metu, tai jau rodo, kad tai – ne vien tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje įsisenijusi problema.
„Iš tiesų, man atrodo, kad tai yra daugiau požiūrio problema, nes tokie dalykai turėtų būti kaip ir savaime suprantami. Jeigu tu baigei darbą, atėjo tavo poilsio laikas – tai tu ir turi susikoncentruoti į jėgų atgavimą, į dėmesio skyrimą šeimai ir panašiai“, – teigė ji.
Tiesa, anot pašnekovės, ne visada viskas pavyksta taip sklandžiai, kaip parašyta įstatyme.
„Reikia suprasti, kad darbdavys savo rankose turi labai didelių įrankių paspausti darbuotoją ir, kai mes susodiname darbdavį ir darbuotoją, akivaizdu, kad darbuotojas yra silpnesnioji pusė ir, jeigu darbdavys paskambina maloniu balsu ir pasako, kad reikia vieną užduotį padaryti, o gal ir padirbėti iki 21 valandos vakaro – ne kiekvienas darbuotojas išdrįsta pasakyti „ne“, kas, iš esmės, yra jo teisė tai padaryti. Jis gali netgi atjungti telefoną, išjungti kompiuterį ir poilsio laiką skirti visai kitiems dalykams, o ne darbui“, – teigė I. Ruginienė.
Vis dėlto, yra ir įvairių darbų, tad kartais darbas ir įvairios situacijos gali priklausyti nuo įvairių aplinkybių.
„Yra skirtingos situacijos. Be abejo, tas būtinumas, kad, galbūt, kartais ir reikia, kad darbuotojas padirbėtų po darbo – irgi yra aprašytas įstatyme ir tam reikia tiesiog darbdaviui susėsti su darbuotoju, ir apie tai sutarti. Čia labai svarbus faktas yra tame, kad negali būti beribis tokių valandų kiekis, nes prioritetas darbdaviui turėtų būti darbuotojo sveikata.
Be abejo, tos valandos, kurias papildomai dirba darbuotojas, turėtų būti apskaitytos ir apmokėtos atitinkamu tarifu. Lietuvoje darbdaviai dažnai vengia šios atsakomybės. Be abejo, jie nori gauti viską nemokamai čia ir dabar. Čia susidaro tokia požiūrio problema, kad, kai darbdavys į darbuotoją žiūri kaip į darbo į įrankį, kaip savininkas, jam atrodo, kad, bet kada, paskambinus darbuotojas turi būti visada pasirengęs“, – pasakojo Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė.
Gėdinga situacija
Anot I. Ruginienės, pasitaiko ir atvejų, kada darbuotojai turi atlikti ir jiems pagal pareigybių sąrašą nepriklausančius darbus.
„Visi šie dalykai mums tikrai garbės nedaro. Kai Europos Komisija įvardijo šią problemą, man, iš tikrųjų, buvo gėda klausyti, kad mes turime ją aptarinėti, kad nėra tiesiog supratimo, kad po darbo valandų darbuotoją reikia palikti ramybėje“, – atviravo ji.
Tiesa, pasak pašnekovės, diskusijų apie šią problemą Lietuvoje jau yra buvę.
„Buvo diskusijų ir buvo nemažai. Aš sakyčiau, kad didžiulė klaida yra susikoncentruoti tik į darbą iš namų, nes šita problema gaji yra bet kokiam modeliui, netgi kai tu dirbi įprastai, ofise, gamyboje ar panašiai. Mes diskutavome ir tada mūsų, kaip profesinių sąjungų, pozicija buvo aiški – gėda apie tai kalbėti, tai turėtų būti savaime suprantamas dalykas. Baigėsi darbas – arba tu tariesi dėl papildomų valandų, arba nelendi į asmeninį darbuotojo gyvenimą“, – teigė I. Ruginienė.
Anot pašnekovės, jeigu viso to negalime sureguliuoti vien pagal savo požiūrį ir konstatuoti, kad tai – savaime suprantamas dalykas, vadinasi, pakeitimų įstatyme reikia.
„Problema Lietuvoje yra ne tiek įrašyti į įstatymą tam tikrus dalykus, bet kaip sukontroliuoti, kad to įstatymo būtų laikomasi. Jeigu darbo kodekse yra parašyta 40 valandų per savaitę, tai didžiausia problema yra sukontroliuoti, kaip yra vykdoma šita norma ir kaip darbuotojai iš tikrųjų dirba viršvalandžius, ir kodėl viršvalandžiai jiems yra neapmokami“, – teigė I. Ruginienė.
Visą pokalbį rasite LNK portale:
