„Sveiki atvykę į arbatinę kepyklėlę“, – pasitikusi Radviliškyje mums sako Tatjana ir iškart priduria, kad čia galima gauti ne tik ant lentynų dailiai surikiuotų pyragų ir sausainių ar desertų, bet ir dienos pietus.
„Reikėjo pritraukti klientų, gauti apyvartinių lėšų“, – dėl dienos pietų patikslina moteris.
Ši vieta Radviliškyje veikia jau 11 metų.
„Mano specialybė yra technikas-statybininkas, bet maistą pradėjau gaminti nuo antros klasės. Man tai labai patiko, o draugai paskui džiaugdavosi, kai namie vykdavo kokios šventės, sakydavo, kad labai skanu.
Niekada neturėjau minties, kad dirbsiu su maistu, dirbau saugumo technikos inžiniere, bet visada norėjau turėti tokią mažą šeimyninę kepyklėlę ar kavinukę. Save tam ruošiau trejus metus, kad pasiryžčiau ir kai pamačiau, kad šį pastatą renovuoja, pagalvojau, kad tai būtų labai gera vieta“, – sako ji.
Tatjana juokiasi, kad dar dabar kartais pagalvojanti ir negalinti patikėti, kaip ji pasiryžusi tokiam sprendimui.
„Toks jausmas, kad buvo kažkoks angelas sargas, kuris man padėjo. Po truputį įsivažiavau. Kepti pyragus išmokau internete, važiavau į mokymus“, – neslepia ji.
Šeimininkė sako, kad šias patalpas nuomojasi iki šiol, bet, anot jos, patalpų nuoma Radviliškyje, be proto brangus dalykas.
„Manau, kad nei Šiauliuose, nei Kaune žmonės tiek nemoka. Man vien nuoma mėnesiui kainuoja 1 tūkst. Eur. Čia nėra pasiūlos.
Kad ateitų daugiau žmonių, pradėjome gaminti dienos pietus“, – sako ji ir tikina, kad iš viso šiandien čia dirba 5 darbuotojos.
Tatjana sako dabar prie puodų pati jau nebestovinti, nors anksčiau buvę naktų, kada ji dirbdavo iki 2-3 val. nakties.
„Kai supratau, kad sveikata nebeleidžia, įdarbinome daugiau žmonių. Iš pradžių viską gamindavau viena“, – atsimena ji.
Mes su Tatjana jos arbatinėje kepyklėlėje kalbamės darbo dieną pietų metu. Nors stalelių čia ir nėra daug, mūsų pokalbio metu jie visi užimti.
„Manau, kad žmones čia pritraukia kokybė. Gaminame kaip sau, kad būtų maistas, kaip namie, neturime jokių pusfabrikačių“, – aiškina ji.
Būna, kad maistą savo čia likusiems vyresniems tėvams užsako ir išvykę emigrantai, kurie pinigus perveda avansu.
„Būna, kai paskambina, perveda pinigus mėnesiui ar dviems. Tai nebūtinai emigrantai. Turėjau tokių porą žmonių ir iš Vilniaus, kai paskambino, tėveliai neįgalūs, tai ateina kažkas iš kaimynų paima maistą jiems, nuneša“, – sako moteris.
Bendrai, kalbant apie kepamus pyragus, lietuvių skonis, anot šeimininkės, linksta prie paprastumo.
„Turime paprastus varškės keksus, nenaudojame chemijos, viskas linksta prie paprastumo, tradicijų.
Jau kuris laikas kepame ir obuolių pyragą, tai kasdien iškepame po 10 vnt. ir viską parduodame“, – sako ji ir skaičiuoja, kad bendrai kasdien iškepa vien apie 7 kg pyragų.
„Esame užsibrėžusios, kad jie ilgiausiai pas mus gali stovėti dvi su puse dienos“, – teigia Tatjana, nors sako, kad ekonominiai sunkumai dalį pirkėjų tikrai paveikė, tačiau klientų tikrai netrūksta.
„Galėtume plėstis, bet aš viena tokio krūvio nepatempsiu dėl sveikatos“, – sako ji.
