Darbo jėgos aktyvumas ir užimtumas kasmet atitinkamai mažėjo 4,7 ir 4,4 proc., kai šalyje šis mažėjimas siekė vos 0,2 ir 0,3 proc. Per paskutiniuosius 15 metų nedarbo lygis Šiaulių regione buvo taip pat didžiausias – neigiamas atotrūkis nuo vidutinio nedarbo lygio Lietuvoje siekė -1,71 proc. ir tik 2008 m. nedarbo lygis buvo šiek tiek mažesnis už šalies vidurkį.
Menka paguoda, bet svarbu žinoti, kad šiauliečiai toje socialinėje-ekonominėje duobėje nėra vieniši. Labai panašioje situacijoje yra Panevėžio, Utenos, Tauragės, Alytaus regionų (buvusių apskričių) gyventojai. Apskritai, šiandien situacija Lietuvos regionuose yra kardinaliai pasikeitusi: nebeturime penkių didžiųjų miestų, kurie prieš gerą dešimtmetį buvo daugiau ar mažiau panašūs traukos centrai jaunimo studijų, darbo vietų aspektu aplinkiniams rajonams.
Šiandien turime tris didžiuosius miestus – Vilnių, Kauną ir Klaipėdą su 50 – 70 km atstumu nuo jų nutolusiais rajonais, kurie vargu ar dar gali būti suvokiami kaip atskiri ekonominiai vienetai. Šie miestai tiesiog tolsta (socialine-ekonomine prasme) nuo kitų šalies miestų ir rajonų dar sparčiau, nei sensta pastarųjų gyventojai. Pateiksiu keletą skaičių, iliustruojančių vis didėjantį atotrūkį.
Lietuvoje 1998 m. gyventojų, įgijusių aukštąjį išsilavinimą, buvo 9 – 25 proc. (Šiauliuose – 18 proc.), o 2012 m. – jau 18 – 45,17 proc. (Šiauliuose – 26 proc.). Nors ir didėjo, bet neapsigaukite – ne taip sparčiai kaip vidutiniškai Lietuvoje. Taigi, vidutinis kvadratinis nuokrypis, matuojantis atotrūkius nuo šalies vidurkio, laikotarpio pradžioje buvo 5,1, o laikotarpio pabaigoje siekė 8,9. 2013 m. patvirtintų duomenų dar nėra, bet jau galima teigti, kad Vilniaus apskrityje tokį išsilavinimą turinčių gyventojų skaičius perkopė 50 proc. ribą.
Tiesioginės užsienio investicijos, vidutiniškai tenkančios 1-am gyventojui 1998 m. Lietuvoje buvo 10999 Lt, Šiaulių regione siekė vos 391 Lt. 2012 m. Lietuvoje (atėmus „Orlen Lietuva” investicijas, kurios sudarė beveik 9 proc. visų šalies investicijų) jau buvo 66109 Lt, Šiaulių regione – tik 2070 Lt. Bet bendrą atotrūkį nuo šalies vidurkio vėl pamatuokime vidutiniu kvadratiniu nuokrypiu: 1998 m. jis buvo 3369 Lt, o 2012 m. – jau 20980 Lt, taigi, išaugo daugiau kaip šešis kartus.
Nesuprantama, kodėl straipsnyje darbo užmokestis buvo palygintas su Norvegija, nes šiauliečius ir kitų šalies miestų bei rajonų gyventojus turėtų vilioti (kaip rodo vidinė emigracija – ir vilioja) ne tik šios šalies žuvies fabrikų, bet ir „vilnietiški“ atlyginimai. Jei 1998 m. Šiaulių apskrities gyventojų vidutinis atlyginimas skyrėsi nuo Lietuvos „vidurkio“ apie 125 Lt, tai 2012 m. jau 375 Lt. „Šiaulietiškų“ atlyginimų skirtumas lyginant juos su Vilniaus apskrities gyventojų atlyginimais 1998 m. buvo 268 Lt, 2012 m. išaugo iki 682 Lt. Panaši situacija buvo ir Panevėžio, Marijampolės ir Alytaus apskrityse. Per šį laikotarpį vidutinis kvadratinis darbo užmokesčio nuokrypis nuo šalies vidurkio padidėjo 121 Lt. Darbo užmokestį, jo dydį lemia ir verslo struktūra: trečdalis Šiaulių regiono dirbančiųjų dirba prekybos sektoriuje, tad ir atlyginimų augimas yra gana ribotas.
Turbūt ne tik ekonomistai supranta, kad darbo užmokesčio palyginimas, nelyginant kainų, yra mažai ką pasakantis. Taigi statistika rodo, kad kainos tiek sostinėje, Kaune ir Klaipėdoje, tiek ir kitose apskrityse, 2001 – 2012 m. kito labai panašiai, t. y. dauguma jų kasmet didėjo 1 – 6 proc., išskyrus kai kurias prekes, kaip antai apranga ir avalynė, ryšiai ir kt., kurios šiek tiek sumažėjo. Tačiau ir vėl yra vienas labai nepalankus aspektas ne didžiausių miestų gyventojams – juose vartojimo prekės ir paslaugos bei būsto išlaikymo išlaidos kasmet augo 0,4 – 0,6 proc. sparčiau, nei Vilniuje.
Taigi, statistika rodo, o ir manau šiauliečiai supranta, kad gyventojų senėjimas yra tik pasekmė to, kas vadinama regionine politika arba tiksliau - jos nebuvimas. Jei jos ir toliau nebus, nereikia būti profesoriumi, kad suprastum, kad po 15 – 20 metų Šiauliai taps tikrų tikriausiu senjorų miestu. Belieka tik pasistengti, kad taptumėme bent senjoru „rojumi“.