„Darbą radau skelbimų tinklalapyje, paskelbtu lietuvišku telefono numeriu niekas neatsiliepė, bet su žmogumi, kuris siūlė darbą, pavyko pabendrauti elektroniniu paštu. Sulaukiau atsakymo, kad mano kandidatūra turi tikti ir turiu atvykti į Jungtinę Karalystę. Ieškojau internete atsiliepimų apie darbą siūliusį asmenį iš Lietuvos – nieko neradau“, - savo istoriją pasakoja nukentėjęs vyras.
Pasiūlymas jam pasirodė paprastas ir aiškus, informacijos netrūko: darbas – sandėliuose, nedideliame Jungtinės Karalystės miestelyje Bedforde, būstas – šalia esančiame mieste Kardife.
„Nusipirkau bilietą ir nusprendžiau važiuoti, - kalbėjo jis. - Žmogus, prisistatęs Dariumi, telefonu paaiškino, kad pinigų su savimi nebūtina imti, svarbu sumokėti už būstą: mėnuo - 250 svarų sterlingų (339 euro), patarė kelioms savaitėms iki atlyginimo pasiimti pinigų už maistą. Pasakė, kad į darbą greičiausiai reikės eiti jau kitą dieną, aš išvykau į Londoną, o iš ten – traukiniu į miestą, kur turėjau gyventi“, - prisimena Stasys.
Pirmąjį nerimą vyras pajuto kai atvykęs į miestą ir nesulaukęs žmonių, žadėjusių jį pasitikti. Tiesa, kiek vėliau gavo trumpąją žinutę su adresu, kuriuo turi vykti su taksi.
„Atvykau ir pamačiau, kad durys – atidarytos, o viduje – taip vadinamas agentas. Jis – taip pat lietuvis ir man parodė kambarį: jame buvo dvigulė lova ir dėl šios priežasties paprašė 280 svarų sterlingų (379 euro) nuomos. Kambarys buvo baisus, bet pagalvojau, kad vėliau susirasiu geresnį, o gal ir arčiau darbo, todėl sumokėjau. Kai paprašiau rakto, jis man pasakė, kad tuojau nuveš pinigus šeimininkui ir atveš raktą“, - kalbėjo vyras.
Nesulaukęs rakto Stasys paskambino Dariui – jis paaiškino, kad agentas negali susisiekti su namo šeimininkais, tačiau yra geresnis variantas už tą pačią kainą: kambarys suremontuotas ir kaip tik tame mieste, kur ir reikės dirbti – nereikės leisti pinigų transportui.
„Sutinku ir važiuoju į stotį, į nurodytą miestą. Man važiuojant gaunu SMS, kad iš to miesto reikės keliauti į dar kitą miestą, o po to vėl persėsti: klausiu, ar tai pokštas, važiuoti – beveik 300 km. Darius patikino, kad mane šį kartą pasitiks ir apnakvindins. Atvažiavau, pasitiko du lietuviai: sako, važiuojame, rytoj, sekmadienį, reikės dirbti. Darbas – mėtyti maišelius surinkti dėvėtiems rūbams. Gausiu 200 svarų sterlingų (271 euro) per savaitę, iš jų ketvirtadalį reikės atiduoti už nuomą“, - prisimena jis.
Už naują gyvenamąją vietą jis buvo paprašytas sumokėti iš naujo – esą pirmą kartą jį apgavo agentas.
„Name buvo 6 žmonės, jis - baisus, nešildomas, visi vaikšto ir miega su drabužiais. Paaiškėjo, kad du žmonės iš šio būsto pabėgo, artimiausiomis dienomis turi atvykti dirbti moteris, kitą savaitę – dar 5 žmonės, o kur juos apgyvendinti – vietos nėra. Sutikau vyrą, kuris čia dirbti atvyko pagal tokį pat scenarijų kaip ir aš, tik už kambarį sumokėjo ne 280 svarų sterlingų, o 240. Vidurnaktį man patiesė čiužinį, o 6 val. ryto pažadino ir sako: metas dirbti“, - vardija Stasys.
Tuomet atvykusiam lietuviui trūko kantrybė ir į darbą jis eiti atsisakė, dėl to turėjo tuoj pat išsikraustyti.
„Apie 6 val. ryte buvau gatvėje, nepažįstamame mieste, svetimoje šalyje beveik be pinigų. Sulaukiau saulėtekio, nuėjau į policiją. Jie kriminalinio nusikaltimo čia nematė, tačiau padėjo nusipirkti bilietą iki Londono. Žmona nupirko lėktuvo bilietą atgal. Taigi, grįžau namo, pasižiūriu skelbimus internete ir ką gi aš matau: tą patį skelbimą, pagal kurį kreipiausi ir aš, tik neigiami komentarai pašalinami per 5 minutes. Žmonės taip ir nesupranta, kur apgavystė, jei už darbą nereikia mokėti ir vis važiuoja“, - pasipiktino jis.
Grįžęs į Lietuvą, Stasys ėmė burti nukentėjusius asmenis ir kreipėsi į teisėsaugą, taip pat užfiksavo skelbimus ir jų turinį, nukentėjusiųjų komentarus.
Vardija, kas turėjo sukelti nerimo
Advokatų profesinės bendrijos „iLAW“ advokatas Tomas Bagdanskis komentuoja, kas norinčiam užsienyje įsidarbinti žmogui turėjo sukelti įtarimų.
„Siekiant pasinaudoti įdarbinimo paslaugomis, yra svarbu išsiaiškinti, kokia įmonė ar asmuo teiks įdarbinimo paslaugas. Pavyzdžiui, jei asmuo prisistato tam tikros įmonės vadybininku, reikėtų patikrinti tos įdarbinimo įmonės internetiniame puslapyje, ar toks tikrai dirba. Jei tokio asmens nėra, paprašyti asmens ir įmonės rekvizitų, galima pasiteirauti ir tiesiogiai įmonėje. Vengimas suteikti tokią informaciją turėtų sukelti įtarimų“, - mano advokatas.
Jis atkreipia dėmesį, kad siekdama suteikti įdarbinimo paslaugas įmonė ar fizinis asmuo turėtų pateikti pasirašyti sutartį, kuria prisiimtų tam tikrus įsipareigojimus dėl asmens įdarbinimo.
„Dažniausiai sutartyje būna sutariama, kokius darbus būsimas darbuotojas atliks ar pageidauja dirbti. Kad galėtų kokybiškai suteikti įdarbinimo paslaugas įmonė turėtų surinkti papildomą informaciją apie darbuotoją, pavyzdžiui, kokius specialius įgūdžius turi, tai patvirtinančius pažymėjimus, kokius darbus geba dirbti. Paprastai papildoma informacija taip pat reikalinga ir tam, kad įmonė galėtų pasiūlyti ir kitų darbų. Be to, tokios įmonės siekdamos įdarbinti darbuotoją, dažniausiai siekia jį kuo daugiau informuoti apie busimą darbą ir kitas sąlygas, todėl vengimas pasirašyti sutartį ar neinformatyvūs atsakymai, turėtų sukelti įtarimų“, - dėsto T. Bagdanskis.
Advokatas pabrėžia, kad tokios sutartys yra neatlygintinos, o kandidatui už tokias paslaugas mokėti nereikia, tad tuo žavėtis nereikia.
Specialistas neatmeta, kad papildomai susimokėti gali paprašyti už kitas paslaugas, jei jos būtų teikiamos, pavyzdžiui, sutarčių vertinamą į užsienio kalbą, mokesčių konsultacijas, transporto paslaugas ir kitas.
