Kodėl šimtams ar tūkstančiams žmonių vadovaujantiems direktoriams ar verslininkams po darbo norisi kilti aukštai į dangų arba nerti į vandenyno gelmes, vaikščioti karštomis žarijomis?
„Verslininkams, vadovams ir apskritai didesniu tempu gyvenantiems žmonėms reikia atsipalaiduoti. Beje, pažįstu verslininkų, kurie atsipalaiduoja šiltnamyje ar dirbdami sode, su šeima, vaikais. Tačiau yra daug tokių, kurie atsipalaiduoja laisvalaikį leisdami ekstremaliau. Kai patiri adrenaliną, darai kažką, kas viduje užvirina kraują, smegenys pailsi nuo minčių apie verslą ir įtampos darbe“, - DELFI sakė vadovų pardavimų ir lyderystės treneris Darius Čibonis.
Pašnekovo teigimu, kartais žmonės sąmoningai kelia sau iššūkius, kad užsigrūdintų kritinėms situacijoms.
Lyderystės treneris taip pat yra vaikščiojimo žarijomis instruktorius. „Kolektyve būna labai didelis neformalus lyderis, tačiau kai būna metas eiti žarijomis, tas erelis būna vienintelis atsisakantis tai daryti“, - pavyzdį pateikė jis.
Pasiteiravus, kodėl reikia tokių išbandymų, pašnekovas sakė: „Dažnai vadovai darbe reikalauja išėjimo iš komforto zonos. Pavyzdžiui, pradedamas naujas projektas, kurio sėkmė neaiški, taip pat yra ne komforto zona. Taigi tuo metu reikšis žmonių savybės, kurios nebūtinai padeda. Todėl tokie seminarai tarsi grūdina ir padeda pasirengti netikėtoms ir ekstremalioms situacijoms“.
Vadovams sunku atsipalaiduoti
Seminarus rengiančios bendrovės „Galimybių arsenalas“ vadovė, psichologė Irma Reinikienė vadovus skirsto į tris kategorijas: labai mėgstančius adrenaliną, besilaikančius per viduriuką ir labai nemėgstančius adrenalino.
„Kodėl kai kurie vengia ekstremalumo? Vadovo darbas yra pilnas adrenalino, nuolatinio problemų sprendimo, streso. Pati esu vadovė bei akcininkė ir galiu pasakyti, kad nemėgstu adrenalino laisvalaikiu, nes darbe jo gauni tiek daug, kad vėliau norisi kažko paprastesnio“, - DELFI sakė ji.
Psichologės nuomone, vis dėlto dažniau pasitaiko, kad vadovai mėgsta papildomą adrenaliną, ekstremalius pojūčius ir po darbo.
„Išskirčiau, kad ekstremalius pojūčius labiau mėgsta tie, kurie turi savo įmones. Mano nuomone, taip yra dėl to, kad jie įmones įsteigia ir vadovais tampa tam tikrų asmenybės ypatumų turintys žmonės. Pavyzdžiui, jie gali būti hiperkatyvūs, labai orientuoti į tikslus, mėgstantys iššūkius ir pasiekimus. Tokie žmonės tikrai išsiskiria iš pilkos vidutinės masės. Kadangi jie turi labai daug energijos, jiems viskas sekasi, mėgsta sau kelti ambicingus tinklus, todėl jie tai daro ir darbe, ir asmeniniame gyvenime“, - teigė I. Reinikienė.
Kartais sėkmingus vadovus į ekstremalų sportą pastūmėja ir rutina darbe.
„Kai pasieki sėkmę darbe, gali atsirasti tuštuma. Tada galvoji, kaip ją kompensuoti. Kadangi darbe jau viskas sustyguota, komanda efektyviai veikia, vadinasi, galima užsibrėžti naujus tikslus ir jų siekti. Tiesiog pasiekęs tikslą toks žmogus negali nieko daugiau nebedaryti“, - dar vieną priežastį įvardijo ji.
Kartu psichologė atkreipia dėmesį, kad aktyvus laisvalaikis atitraukia mintis nuo darbo.
„Ekstremalūs pojūčiai padeda užmiršti problemas darbe ir visas kitas problemas. Juk kai šoki parašiutu iš lėktuvo, tikrai negalvoji, ar skyrius pasiekė planuotus pardavimus. Vadovui apskritai yra pakankamai sudėtinga atsipalaiduoti, tik pameditavus ar paskaičius knygą poveikis būna minimalus. O ekstremalūs pojūčiai visiškai išmuša iš darbo kasdienybės ir tai leidžia atsipalaiduoti. Tai gali būti labai stiprus faktorius“, - sakė I. Reinikienė.
Taip pat ji teigia, kad tam tikras socialinis statusas reikalauja ir tam tikro laisvalaikio leidimo būdo.
„Juk nesakysi, kad mėgsti skaityti, megzti ar ramiai žvejoti. Norisi parodyti, kad esi ypatingas. Be to, ekstremalus laisvalaikis nemažai ir kainuoja. Tai darydamas tuo pačiu pademonstruoji, kad gali sau tai leisti. Tai taip pat yra išskirtinis vadovo statuso požymis“, - sakė pašnekovė.
