Bendrovės administracijos direktorius ir finansų vadovas Justinas Šimkus Delfi pasakoja, kad tikrąja „Plungės šalčio“ gyvavimo pradžia galima laikyti 2006 m., kai investiciją Žemaitijoje atliko jungtinės Lietuvos, Norvegijos ir Farerų salų verslininkų pajėgos.
Nuo to laiko įmonės akcininkų sumažėjo, liko vienintelis investuotojas iš Farerų salų, tačiau veiklos pobūdis išliko tas pats – bendrovė iš laukinės jūrose sugautos žuvies gamina porcijas, filė išpjovas be kaulo, jas šaldo, pakuoja ir tiekia maitinimo įstaigoms bei restoranams Europoje, parduoda didmenininkams, prekybos tinklams.
„Plungės šaltyje“ šiuo metu dirba daugiau kaip 200 žmonių, įmonės pajamos praėjusiais metais siekė beveik 29 mln. eurų, grynasis pelnas – 2,3 mln. eurų. Pasak J. Šimkaus, tai buvo geriausi metai įmonės istorijoje, bet šiemet tokių rezultatų demonstruoti nepavyks.
„Šie metai jau kitokie, jaučiasi sulėtėjimas. Mes, žvelgdami į antrąjį pusmetį, kalbame net apie 50 proc. rinkos susitraukimą. Bent jau mūsų partneriai skaičiuoja, kad pardavimai krenta tokiu lygiu“, – pripažįsta J. Šimkus.
Visgi jis prognozuoja, kad ateinančiais metais rinka atsigaus, tokią išvadą leidžia daryti derybos su klientais dėl kitų metų tiekimo.
Pasak pašnekovo, teigiamą įtaką Plungės įmonės rezultatams davė koronaviruso pandemija, dėl kurios sustojo žuvies produktų importas iš Kinijos. Tačiau dabar kinai vėl grįžo į rinką, o jų gaminama produkcija yra žymiai pigesni.
„Mes žinome, kokie tie produktai, kokia jų kokybė, bet didžioji dalis pirkėjų visgi renkasi kainą“, – sako „Plungės šalčio“ vadovas.
Iš Norvegijos – į Norvegiją
Pagrindinė įmonės eksporto rinka – Vokietija. Taip pat nemažai produkcijos išvežama į Prancūziją, Didžiąją Britaniją. Kita vertus, svarbiausios rinkos nuolat kinta. Pavyzdžiui, iki pandemijos daug produkcijos keliavo į Vokietijos automobilių gamyklas, kurios turi darbuotojams skirtus restoranus. Šias gamyklas sustabdžius, teko ieškoti naujų pirkėjų, orientuotis nebe į maitinimo įstaigas, o į prekybos centrus, kurie ant „Plungės šalčio“ produkciją žymėdavo savo prekės ženklais ir parduodavo.
Paklaustas, ar nėra noro produktus pardavinėti su nuosavu prekės ženklu, kuris galėtų užtikrinti geresnę maržą nei perpardavinėtojai, J. Šimkus teigė, kad tokių ambicijų neturi.
„Mūsų prekės ženklas yra mūsų veterinarinis numeris, pagal kurį klientas ir renkasi. Didmenoje toks dalykas kaip prekės ženklas nelabai egzistuoja, bet mūsų produkcijos galima rasti „Lidl“, „Aldi“, „Carrefour“ ir kitose žinomuose prekybos tinkluose, tik niekas nežino, kad yra toks „Plungės šaltis“, kuris Lietuvoje per metus perdirba 6 tūkst. tonų žuvies“, – atskleidžia bendrovės vadovas.
Didžiąją dalį žuvies, kuri vėliau perdirbama Lietuvoje, „Plungės šaltis“ perka iš Norvegijos. Paradoksalu, bet atgal į šią šalį iškeliauja ir žymi dalis Plungėje pagamintos produkcijos. Paklaustas, kodėl taip yra ir kokia ekonominė logika lemia tokius sprendimus, J. Šimkus sako, kad labiausiai tai susiję ne su pigia lietuvių darbo jėga, o su kultūriniais skirtumais.
„Norvegai yra žvejai. Jie nori žuvį gaudyti, o ne perdirbinėti“, – šypteli pašnekovas.
Žmonių mieste trūksta
Pasak J. Šimkaus, šiuo metu „Plungės šaltis“ neišnaudoja viso savo potencialo dėl sulėtėjusios rinkos, tačiau ir jai atsigavus plėtros planus reikėtų dėlioti labai atsargiai, kadangi tokiame miestelyje kaip Plungė yra rizika paprasčiausiai pritrūkti darbo jėgos.
„Pirmiausia reikia išnaudoti visą turimą potencialą. O norint plėstis, turbūt logiškiau būtų ką nors įsigyti, nei viską koncentruoti vienoje vietoje, nes čia riboti žmogiškieji ištekliai. Galbūt būtų galima žmones parsikviesti, bet būkime realistai, grąžinti žmones į žuvies fabriką Plungėje būtų sudėtinga, nors tie žmonės galbūt dirba žuvies fabrikuose užsienyje“, – kalba pašnekovas.
„Plungės šalčio“ vadovo teigimu, „situacija su žmogiškaisiais ištekliais Plungėje yra įtempta“, bet įmonei kol kas pavyksta šį klausimą sėkmingai spręsti.
„Pas mus darbuotojų kaita yra maža, nors šiaip Plungėje yra ta tendencija, kad žmonės migruoja iš įmonės į įmonę. Padirba vienur, eina laimės bandyti kitur. Matome, kas vyksta aplinkui, ir reaguojame, keliame atlyginimus“, – tikina J. Šimkus.
„Sodros“ duomenimis, vidutinis atlyginimas iki mokesčių bendrovėje rugsėjį siekė 1,45 tūkst. eurų iki mokesčių.
Žuvis neturi būti pigi
J. Šimkus pasakoja, kad prasidėjus karui Ukrainoje, žuvies, kaip ir viso kito, kainos šovė į viršų, bet dabar vėl stabilizuojasi – nuo aukščiausio taško yra nusileidusios apie 40 procentų: „Manau, kad labiausiai tai susiję su paklausos sumažėjimu ir sudėtinga pasakyti, kada jų kritimas sustos.“
Visgi į pastebėjimą, kad tikriausiai retas pirkėjas pasakytų, jog parduotuvėje už žuvį šiuo metu moka mažiau nei prieš metus, J. Šimkus atsako, kad žuvis ir neturi būti pigi.
„Mes matome, kad žaliavų kainos krenta, tad žuvis teoriškai turėtų pigti ir mažmenoje, bet tie procesai yra ilgi, nes sutartys paprastai sudarinėjamos ilgam laikui ir su fiksuotomis kainomis. Kai žaliava brangsta, tu turi įsipareigojimą pardavinėti už tiek, kiek pasirašei. Lygiai tas pats ir žaliavai brangstant.
Bet žuvis yra ir turėtų būti prabangos preke. Ypatingai sveika, laukinė žuvis. Visuomenė vis geriau žino, kad reikia maitintis sveikai, o tokia žuvis turi daug baltymų, mažai riebalų ir pasižymi aukšta energetine verte“, – tikina „Plungės šalčio“ vadovas.
