Tikslas – gražus, priemonės – nevienareikšmės
Pasak L. Ivanausko, Europos Parlamento (EP) ir Europos komisijos (EK) dėmesys augantiems elektronikos atliekų kiekiams buvo ypač didelis šių metų rudenį. Spalio pradžioje EK išleido rekomendaciją dėl naudotų mobiliųjų telefonų, planšetinių ir knyginių kompiuterių bei jų atliekų grąžinimo lygio gerinimo, o lapkritį EP priėmė savo derybinę poziciją dėl naujo teisės akto, juo siekiama stiprinti vartotojų teisę į elektronikos prietaisų, remontą.
„Visa tai turi prasmingą tikslą – sumažinti elektronikos atliekų apimtis, tvariau naudoti Žemės išteklius, prisidėti prie poveikio aplinkai ir klimato kaitai mažinimo. Vis dėlto tai gali labai stipriai paveikti visą elektronikos rinką ir net skaitmenizacijos srityje pasiektą pažangą. Jei visa našta už nežinia kur dingstančias, nematomas atliekas ar taisymą bus užkrauta gamintojams ir platintojams, tai sukels prietaisų brangimą ar net komplikuos piliečių prieinamumą prie svarbių socialinių institucijų, medicinos ir paslaugų interneto platformų“, – aiškina L. Ivanauskas.
Jis atkreipia dėmesį, kad ES narių vyriausybės raginamos prisidėti, skatinant geresnį elektronikos atliekų surinkimą ir prietaisų taisymą, ir iš pirmo žvilgsnio tai skamba lyg ir neblogai. Visgi kyla grėsmė, kad prisidedama gali būti vien tik baudomis gamintojams ir platintojams ar įpareigojimu už surenkamas atliekas mokėti neadekvačiai daug.
Nelegali rinka – ne išsigalvojimas
„Nežinia, ar bus susirūpinta nelegalia elektronikos atliekų rinka, nes iki šiol jokių valstybės institucijų veiksmų šioje srityje nebuvo matyti. Dar 2019 m. atlikome tyrimą, į šalinamus elektronikos prietaisus įmontavę sekiklius. Tai patvirtino mūsų įtarimą, kad dalis elektronikos laužo nepatenka į legalią atliekų tvarkymo sistemą. 2022 m. panašiu principu vykdytas tyrimas Italijoje. Išanalizavus 264 atskirų elektronikos atliekų kelionės maršrutus, nustatyta, kad net 62 atvejais (beveik 23,5 proc.) prietaisai iškeliavo ne ten, kur reikia – nebuvo tinkamai sutvarkyti ir perdirbti. Kai kurios tokios atliekos pasiekė Senegalą, Egiptą ir Maroką ar nusėdo kituose namų ūkiuose“, – pasakoja L. Ivanauskas.
Pasak EPA vadovo, Lietuva anaiptol nėra vienintelė ES šalis, turinti elektronikos atliekų surinkimo problemų. ES nustatytas elektronikos atliekų surinkimo užduotis įvykdo vos keletas valstybių narių. Be nelegalios rinkos, tam turi įtakos namų ūkiai, linkę kaupti nenaudojamus elektronikos prietaisus. Kaip parodė EPA inicijuoti tyrimai, net 41 proc. Lietuvos gyventojų namuose turi 1–2 nenaudojamus arba beveik nenaudojamus kompiuterius. 63 proc. šalies namų ūkiuose yra po 2 ir daugiau nenaudojamų telefonų ir net 43 proc. namų ūkiuose tokie nenaudojami prietaisai guli po 3 ir daugiau metų.
Planuose – baudos gamintojams ir importuotojams
Aplinkos ministerijos Atliekų politikos grupės vyr. specialistas Aurimas Jančiauskas atkreipia dėmesį, kad taikant gamintojo atsakomybės principą, gamintojai ir importuotojai yra atsakingi už jų Lietuvos vidaus rinkai tiekiamų elektros ir elektroninės įrangos (EEĮ) poveikį aplinkai per visą būvio ciklą nuo gamybos iki saugaus atliekų sutvarkymo.
„Neseniai ministerija pateikė Vyriausybei Aplinkos apsaugos įstatymo ir Administracinių nusižengimo kodekso pakeitimų projektus, siūlydama nustatyti baudas gamintojams ir importuotojams už nustatytų EEĮ atliekų tvarkymo užduočių neįvykdymą, kurios paskatins gamintojus ir importuotojus dėti maksimalias pastangas efektyvinti EEĮ atliekų surinkimą, pavyzdžiui, organizuoti veiksmingesnes, įvairioms tikslinėms visuomenės grupėms pritaikytas visuomenės švietimo ir informavimo kampanijas, imtis finansinių priemonių, skatinančių gyventojus nekaupti tokių atliekų“, – aiškina A. Jančiauskas.
Jo teigimu, EK rekomendacijoje valstybės narės raginamos sudaryti sąlygas kurti ir tobulinti naudotos plataus vartojimo elektros ir elektroninės įrangos bei jos atliekų surinkimo ir grąžinimo punktų duomenų bazes ir tokių punktų paieškos priemones. Tai darydamos jos gali nustatyti reikalavimą, kad tokias išlaidas padengtų gamintojai veikdami per gamintojo atsakomybę perimančias organizacijas arba pagal savo didesnės gamintojo atsakomybės tvarką.
Nesiseka ne tik Lietuvai
Europoje, jau 20 metų veikiant išplėstinės gamintojo atsakomybės teisės aktams, per metus oficialiai surenkama ir perdirbama apie 55 proc. elektronikos atliekų. Tuo tarpu pagal ES vadinamąją elektros ir elektroninės įrangos atliekų (EEĮ) direktyvą jau 2019 m. kiekviena ES narė privalėjo pasiekti 65 proc. elektronikos atliekų surinkimo lygį. Deja, „Eurostato“ duomenimis, 2021 m. Lietuva pasiekė tik 50,6 proc. elektronikos atliekų surinkimo lygį.
„EEĮ atliekų surinkimo lygis, kurį Lietuva pasiekė per pastaruosius metus, yra mažesnis už EEĮ atliekų direktyvoje nustatytą tikslą bei už tikslą, kurį Lietuva nustatė pasinaudodama direktyvoje numatyta leidžiančia nukrypti nuostata“, – atkreipia dėmesį Virginijus Sinkevičius, Už aplinką, vandenynus ir žuvininkystę atsakingas EK narys.
Jis pastebi, kad EK rekomendacijoje valstybėms narėms pateikiamos galimos politikos priemonės, kaip pagerinti ir paskatinti panaudotų ir nebenaudojamų mobiliųjų telefonų, planšetinių ir nešiojamųjų kompiuterių bei jų įkroviklių grąžinimą, kad būtų užtikrintas kuo didesnis elektronikos atliekų surinkimo lygis ir pakartotinis naudojimas, remontas, atnaujinimas ir panaudojimas. Aptariamos konkrečios gaminių grupės, atsižvelgiant į tai, kad smulkūs elektronikos prietaisai dažnai išmetami kartu su komunalinėmis atliekomis arba kaupiami namuose.
Anot eurokomisaro V. Sinkevičiaus, pagal EK rekomendacijas valstybės narės remia finansinių paskatų kūrimą – finansuodamos ir (arba) nustatydamos reikalavimus, o gamintojai ir platintojai yra atsakingi už konkretų jų kūrimą.
Ragina finansiškai skatinti nereikalingų prietaisų šalinimą
Rengiant minėtą EK rekomendaciją buvo atliktas tyrimas, kuris parodė, kad finansines paskatas už elektronikos atliekų surinkimą taiko tik nepriklausomos komercinės įstaigos arba turinčios komercinių partnerių, o ne valdžios institucijos. Taip pat išvardyta nemažai kliūčių, trukdančių surinkti tokias atliekas arba įgyvendinti finansinių paskatų sistemą.
„Finansinių paskatų taikymui būtina sąlyga – tam skirtas biudžetas. Gamintojų ir gamintojų atsakomybės organizacijų finansinių paskatos taikomos remiantis principu „teršėjas moka“, kuris įtrauktas į EEĮ atliekų direktyvą ir įpareigoja gamintojus finansuoti EEĮ atliekų surinkimą, apdorojimą, panaudojimą ir tinkamą šalinimą. Dėl šios priežasties Komisija rekomenduoja valstybėms narėms remti operatorių finansinių paskatų nustatymą“, – aiškina V. Sinkevičius.
Tyrimo duomenimis, finansinių paskatų politika yra viena veiksmingiausių politikos priemonių, padedančių padidinti perdirbamų atliekų apimtis. Vis dėlto, kaip atkreipia dėmesį V. Sinkevičius, palyginti su kitomis politikos priemonėmis, tokios paskatos įgyvendinimo sąnaudos yra palyginti didelės, nes už kiekvieną grąžintą prietaisą reikia nustatyti minimalų finansinį atlygį, kuris apskritai yra didesnis už apskaičiuotą perdirbimo vertę.
Gamini ar platini elektroniką – terši, tad turi susimokėti
Anot VšĮ „Žiedinė ekonomika“ vadovo Domanto Tracevičiaus, atsakomybę už tai, kad ES narės neįvykdo elektronikos atliekų surinkimo užduočių, vienareikšmiškai turėtų prisiimti gamintojai ir importuotojai.
„Gamintojai ir importuotojai turi organizuoti elektronikos atliekų surinkimą taip, kad būtų surenkama tiek, kiek nustatyta pagal užduotis. Vyriausybė gali būti kalta nebent tuo, kad neiškelia tikslų ir nenumato sankcijų už užduočių neįvykdymą. Šių atliekų surinkimo sistema Lietuvoje nėra bloga, bet ji galėtų būti dar geresnė. Dėl to tose rekomendacijose ir yra sakoma, kad infrastruktūroje galėtų atsirasti pozicija smulkiosios elektronikos atliekas siųsti paštu. Tokią infrastruktūrą turėtų finansuoti gamintojai ir importuotojai. Jei elektronikos atliekų surenkama per mažai, reikia žmones skatinti tai daryti finansiškai“, – tvirtina D. Tracevičius.
Anot jo, gamintojas ir importuotojas, išleidžiantis gaminius su atitinkamomis jam panaudotomis medžiagomis, privalo prisiimti atsakomybę už savo veiklos padarinius. Pagrindinis kriterijus – ne ekonominis suinteresuotumas, o atsakomybė už tai, ką išleidai į rinką. Jei išleidai į rinką tai, ką finansiškai neapsimoka surinkti, tuomet teks surinkimo išlaidas įtraukti į kainą“, – įsitikinęs VšĮ „Žiedinė ekonomika“ vadovas.
Įstatymo projektas, numatantis mokestines lengvatas, renkantis taisyti, ne sykį svarstytas Lietuvos Respublikos Seime, D. Tracevičiaus teigimu, įstatymu netapo iš dalies dėl to, kad taisymo paskatos finansavimas buvo numatytas iš valstybės biudžeto, o tokias išlaidas turėtų padengti gamintojai ir importuotojai.
Telefonas iš daugybės medžiagų – ne paprasta šiukšlė
Pasak EPA vadovo L. Ivanausko, susidaro įspūdis, kad neretai elektronikos atliekos vertinamos analogiškai kaip ir pakuočių atliekos. Pastarosioms sėkmingai taikoma užstato grąžinimo sistema, tai – gana standartizuotos, gana efektyviai perdirbamos atliekos. Deja, skaitmeniniai prietaisai sudaryti iš daugybės skirtingų medžiagų, pavyzdžiui, telefonas – iš daugiau nei 40.
Pastaruoju metu tiek telefonai, tiek kompiuteriai lengvėjo, kai kurie elementai tapo labai smulkūs, jungiami neišardomai ar sulydant, sunkiai perdirbami. Tai padėjo atpiginti prietaisus, jie tapo patogūs sparčiame gyvenimo sraute. Dėl prietaisų įvairovės neįmanoma organizuoti unifikuotą jų atliekų įvertinimo ir paskatų sistemą.
L. Ivanauskas taip pat pastebi, kad per pastaruosius dvidešimt metų visoje Lietuvoje nebeliko ir elektronikos taisymo paslaugų infrastruktūros, šios paslaugos nutolo nuo mažesniųjų miestų ir rajonų gyventojų.
Elektronikos sektorius – pažangos partneris
Pasak V. Sinkevičiaus, EK gerai žinoma, kad yra viena iš pagrindinių EEĮ atliekų direktyvos vykdymo užtikrinimo problemų valstybėse narėse yra atliekų surinkimo ar pirkimo ir vėliau jų tvarkymo kartu su metalo laužu praktika. VšĮ „Žiedinė ekonomika“ vadovo D. Tracevičiaus akimis, šios problemos sprendimas, būtų didesnė kontrolė, tačiau tam tinkamos sistemos Lietuvoje nėra sukurta. EPA vadovas L. Ivanauskas taip pat nemato, kad valstybė dėtų pastangas šiai problemai suvaldyti.
„Tie, kurie sako, kad gamintojai ir importuotojai turėtų mokėti ir už nesurinktas ar nelegalios rinkos perimtas atliekas, o dar už taisymo infrastruktūros atkūrimą, užmiršo, kad visai neseniai valstybė lengvatomis skatino asmeninių kompiuterių įsigijimą. Jau kelinti metai skiriama parama įsigyjantiems elektromobilius ar saulės jėgaines. Visa tai vertinama ir iš aplinkosaugos, pažangos perspektyvos.
Nereikėtų pamiršti ir elektronikos sektoriaus indėlio, palaikant socialines, politines, švietimo, sveikatos ir kitokių paslaugų infrastruktūras. Jei visi šie santykiai būtų suvedami vien į principą „teršėjas moka“, į represines priemones prieš gamintojus, nekreipiant dėmesio į nelegalią atliekų rinką, tai tikrai nebūtų panašu į aukštą socialumo ir bendradarbiavimo standartą“, – aiškina L. Ivanauskas.
Jis atkreipia dėmesį ir į svarbius skaitmeninių prietaisų rinkos poslinkius. Pavyzdžiui, pasaulinės technologijų rinkos tyrimų kompanijos „Canalys“ prognozėmis, kad 2023 m. telefonų rinka sumažės 13 proc. Vienos iš priežasčių – ilgesnis prietaisų naudojimo laikas, padidėjęs spaudimas iš naudotų prekių rinkų.
„Ateities vaizdas maždaug toks: naujų skaitmeninių prietaisų pardavimai mažėja, prietaisai brangsta, jie geriau pataisomi, ilgiau naudojami, gamintojai iš paskutiniųjų supirkinėja naudotus prietaisus, kuria remonto infrastruktūras, didžioji dauguma gyventojų nebeįperka naujų prietaisų, seni kompiuteriai ir telefonai tampa norma, elektronikos atliekų kiekiai mažėja. Bet ar tikrai strategiškai svarbių technologijų gamintojai turėtų patys vieni nešti visuomenei naudingos pažangos pasekmes? Kviesčiau pasitelkti kompleksiškesnį požiūrį“, – ragina EPA vadovas L. Ivanauskas.
