1905 m. JAV įkurtos Pasaulio pramonės dirbančiųjų profsąjungos „aukso amžius“ buvo 1917-1923 metais, kai jai priklausė apie 100 tūkst. žmonių, o dar 300 tūkst. ją rėmė, tačiau vėliau profsąjunga silpo ir jos veikla pradėta gaivinti nuo 2001 m. E. Formanas Laisvojo universiteto iniciatyva skaitė viešą paskaitą „Klasių kova Amerikoje ir Pasaulio pramonės darbininkų profsąjungos atgimimas”.
-Ką manote apie profsąjungų steigimąsi Rytų ir Vidurio Europoje?
- Aš nesu ekspertas šiuo klausimu, tačiau susidariau įspūdį, kad daugeliui darbuotojų sąlygos nuo Sovietų Sąjungos žlugimo blogėjo, tai yra prastėjo darbo sąlygos, augo nedarbas, trumpėjo gyvenimo trukmė. Tačiau, manau, po Sovietų Sąjungos žlugimo galima daryti išvadą, kad socialistinė valstybė nefunkcionuoja taip, kaip tikėtasi, dabar aišku ir tai, kad kapitalistinė valstybė taip pat nėra siekiamybė, tad kyla klausimas, kokios yra alternatyvos.
- Jūsų profsąjunga vienija viso pasaulio darbuotojus, minėjote, kad turite narių ne tik JAV ir Europoje, bet ir Japonijoje bei Afrikoje. Ar jų yra Lietuvoje?
- Mes turime nedidelį būrį narių Rytų ir Vidurio Europoje, tačiau tikimės paskatinti darbuotojus jungtis prie mūsų profsąjungos ir nedidelė dalis žmonių jau priklauso mūsų profsąjungai.
- Lietuvoje yra griežtai reglamentuota, kaip darbuotojai gali imtis streiko, ką jūs manote apie streiko rengimo taisykles?
- Mūsų profsąjunga laikosi pozicijos, kad darbuotojai visada turi teisę streikuoti. Jei darbuotojai negali streikuoti, tai reiškia, kad jie neturi teisės nustoti dirbti, o tai reiškia, kad jie yra vergai. Jeigu darbuotojai nori nustoti dirbti, jie turėtų taip ir pasielgti, nepaisant to, ką sako įstatymai. Dažnai vieni efektyviausių streikų istorijoje buvo neteisėti ir mano nuomonė yra tokia: darbdaviai ne visada paiso įstatymų ir kartais, tai, kas yra teisėta, nėra teisinga, o tai, kas teisinga, yra neteisėta. Darbdaviai ne visada laikosi įstatymų, todėl ir mes neturėtume leisti įstatymui visada nulemti mūsų sprendimus.
- Per paskaitą minėjote, kad pastaruoju metu pasaulyje vis dažniau yra išrenkami dešiniosios pakraipos politikai, kurie ne visuomet pasisako už profsąjungų steigimąsi. Galbūt tai silpnina profsąjungas?
- Nežinau, kodėl profsąjungos nėra stiprios Rytų ir Vidurio Europoje, tačiau JAV veikia trys veiksniai: perėjimas prie paslaugų ekonomikos, centralizuotų pramoninių darbo vietų išskaidymas bei iškėlimas į užsienį ir darbdavių pastangos sunaikinti profsąjungas. JAV yra profsąjungų naikinimo pramonė, kai bendrovės pasamdo žmones padėti atsikratyti profsąjungų.
- Ar tai yra nauja tendencija?
- Tai yra ir nauja, ir sena, pavyzdžiui, 1920-ais profsąjungų nariai buvo mušami ir žudomi, šiandien tai retas atvejis, tačiau darbdavys samdo įmones, padedančias išsiaiškinti, kas yra pagrindiniai profsąjungų organizatoriai darbovietėje ir juos stengiamasi izoliuoti: ar skleidžiant apie juos gandus, ar atleidžiant, ar perkeliant į kitą departamentą, ar net juos paaukštinant, kas yra pakankamai ironiška. Vėliau imamasi ir kitų profsąjungos narių, kuriuos bandoma įtikinti išstoti iš profsąjungos siūlant didesnį atlyginimą ar paaukštinimą.
- Kodėl žmonės dvejoja prisijungti prie profsąjungų?
- Lietuvoje profsąjungos nėra labai stiprios, galbūt turite patarimą, kaip žmonėms įveikti baimę tapti profsąjungos nariais?
- Manau, svarbiausia yra neleisti darbdaviui sužinoti, kad jus kuriate profsąjungą, kol joje nebus pakankamai daug žmonių, tačiau kiek žmonių joje turi būti, kad profsąjunga gyvuotų, priklauso nuo situacijos.
- Ar dabar apskritai yra tinkamas metas steigti profsąjungas, kai yra didelė bedarbystė ir dalis žmonių nori dirbti bet kokia kaina?
- Darbdaviai naudojasi dabartine krize mažinti atlyginimus ir ilginti darbo valandas už tą patį atlygį, tad jei profsąjungos yra nesteigiamos, visada yra rizika, kad sąlygos tik blogės.
Aršiausiai kritikuoja neoliberalizmą
Per paskaitą kalbėdamas apie profsąjungų raidą JAV ir klasių kovą E. Formanas daugiausiai kritikos skyrė neoliberalizmui, kai JAV su kiekvienu darbuotoju imtos sudarinėti individualios sutartys ir sudaromos skirtingos darbo sąlygos.
„JAV auksiniu amžiumi galima pavadinti dešimtmečius po Antrojo pasaulinio karo, tuomet JAV sistema, kapitalizmas, turėjo veikti, tačiau ironiška yra tai, kad šis laikotarpis buvo greičiau išimtis nei taisyklė. JAV gyventojai mano, kad nuo 1945 iki 1970 m. viskas buvo pakankamai gerai - žmonių pajamos augo, dažnas galėjo įsigyti namą, beveik visi tapo viduriniąja klase ir, tiesą sakant, žmonių pajamos nebuvo tokios skirtingos, kaip jos yra dabar“, - sako E. Formanas.
Jis pateikia statistiką, jog 1960-aisiais JAV profsąjungos buvo pakankamai stiprios - apie 35 proc. visų darbininkų buvo profsąjungų nariai.
„Tačiau viskas pradėjo keistis sklindant neoliberalizmo idėjoms ir tai yra visiškai kitokia istorija, nei jūs turite šioje pasaulio pusėje. Neoliberalizmas, tai – privatizacija, pelnas, laisva rinka, globalizacija, finansizacija, gamybos išskaidymas ir iškėlimas į kitas valstybes, kur darbuotojams galima mokėti mažiau ir yra mažesnis reguliavimas. Dėl to JAV pradėjo augti nedarbas, darbuotojų pozicijos susilpnėjo, nes jie negalėjo reikalauti geresnių sąlygų – darbdavys tiesiog galėjo pasakyti, kad jis gamybą iškels į Kiniją. Iki 1970 m. darbdaviai pakankamai palankiai vertino profsąjungas, nes jos buvo sistemos dalis, kuri galėjo padėti bendrauti su darbuotojais ir užtikrinti, kad jie nestreikuotų, tačiau nuo 1970-ųjų darbdaviai pradėjo galvoti, kad profsąjungos yra nereikalingos ir su kiekvienu darbuotoju galima susitarti individualiai - nereikia jokios bendros darbuotojų galios, tad kiekvienas darbuotojas gauna individualų išnaudojimo paketą.“
Be to, E. Formanas vardija, kad nuo 1970-ųjų, ėmus gamybą iškelti už JAV ribų, pradėjo stiprėti paslaugų pramonė, pavyzdžiui, greitojo maitinimo ir prekybos. O šios verslo sritis išsiskiria tuo, kad nors žmonės dirba didelėje korporacijoje, jų darbo vietos yra skirtingose vietose, todėl jiems vis sunkiau kooperuotis į profsąjungas ir reikalauti geresnių darbo sąlygų. E. Formanas primena, kad šiuo metu JAV greitojo maitinimo rinkoje profsąjungoms priklauso apie 1,5 proc. darbuotojų.
„Kapitalistinė sistema veikia vis prasčiau ir prasčiau, ji tenkina vis mažiau žmonių. Tačiau dabar situacija yra nepaprastai sudėtinga ne tik dėl to, kad ekonomika išgyvena sunkmetį, bet dar ir dėl to, kad kapitalizmo alternatyvos turi mažiau patikimumo – kai kurios šalys gyvena kapitalistinės santvarkos alternatyvos – socializmo – griuvėsiuose. - sako jis. - Tad kyla klausimas, ką mes galime daryti toliau?“
Atsakydamas į savo klausimą E. Formanas dėsto, jog dabar yra tinkamiausias laikas darbuotojams vienytis į profsąjungas ir kovoti už savo teises.
