Šiek tiek daugiau nei 22 tūkst. gyventojų turintis Visaginas sužavi savo gyvenimo tempu, pavyzdžiui, užėjus į batų parduotuvę pirmiausiai į akis krenta per prekystalį vaikštantis naminis katinas – jis čia jaučiasi šeimininku.
R. Girkina padeda darbuotis pardavėjai: ji dėlioja batus į lentynas, pirkėjams pataria dėl tinkamo batų dydžio, o paprašyta mielai pasakoja apie miestelio kasdienybę ir aplinką verslui.
„Visagine yra skirtingų socialinių sluoksnių žmonių: vieni gali sau leisti įsigyti daugiau, kiti nieko sau negali leisti. Jaučiasi, kad žmonės pastaruoju metu taupo, pirmiausia, nes komunalinės paslaugos brangiai kainuoja, žiemą žmonės daro tik būtinus pirkinius. Tiesa, vasarą jie atsipalaiduoja ir perka daugiau“, - apie verslo ypatumus Visagine pasakoja ji.
Miestelyje uždarius atominę elektrinę, 2010 m. kelis kartus padidėjo šildymo kainos, tad žmonėms, gyvenantiems butuose, šalčiausią žiemos mėnesį gali tekti už komunalines paslaugas pakloti 1 tūkst. litų ir daugiau. Visgi ji sako, kad visaginiečiai linkę pirkti kokybiškus daiktus, nors ir rečiau.
„Pas mus ateina ir pensininkai, kurie gali nupirkti tik vieną batų porą, bet gerą. Žinoma, yra ir tokių žmonių, kurie naujos avalynės įsigyti negali, juos kainos gąsdina. Manau, klientų turime ne per daugiausiai, nors vasarą yra atvažiuojančių atostogoms pas artimuosius iš Rusijos, Vokietijos, kitų valstybių. Jie perka ir po daugiau: rusams ir baltarusiams čia žymiai pigiau, atrodytų keista, bet pas mus vokišką avalynę perka ir vokiečiai, nes jiems – taip pat pigiau“, - pasakoja verslininkė.
„Dažniausia tema, kuria bendraujame su klientais, yra bedarbystė. Žmonės nuolat skundžiasi, kad nėra darbo, kartais jie savaitei, kelioms ar mėnesiui iš Visagino važiuoja dirbti į Kauną, Panevėžį. Bet kiek kalbu su žmonėmis, visam laikui niekas išvykti nenori, žmonės stengiasi, kad galėtų čia gyventi. Žinoma, visada galima sunerti rankas ir sėdėti nieko nedarant, bet darbą galima ir susirasti“, - mano R. Girkina.
Verslininkė pasakoja, jog batų prekybos versle Visagine dirba nuo 1995 m., nors į šį miestą atsikraustė gerokai anksčiau, dar tuomet, kai jis buvo statomas.
„Anksčiau gyvenau Latvijoje ir čia atvažiavau tik Visaginą pradėjus statyti. Man jis – jau gimtasis miestas. Iš pradžių norėjau grįžti į Latviją, po to pripratau ir dabar negalvoju niekur išvažiuoti. Be to, ir mano parduotuves jau daug kas žino. Jos paprastos, nes nėra galimybių sukurti prabangos ar labai gerai suremontuoti, nebent batų kainas padidinus - o to niekas nenori“, - apibendrina moteris.
R. Girkina mano, kad Visagine ir dabar dar galima sukurti verslų, tačiau jaunam verslininkui paramos niekada nebus per daug – mat pradžia visada pati sunkiausia.
