Kas dirba parduotuvėse?
Pardavėjo ar kasininko darbo imamasi tada, kai skubiai reikia darbo, o pasiūlymų pagal specialybę nėra. Neretai prekybos centrų darbuotojų gretose atsiduria moksleiviai ir studentai, kuriems labai reikia pinigų.
Personalo kaita didelė, todėl beveik visada darbuotojai įdarbinami greitai ir be ypatingų reikalavimų. Įdarbinimas trunka nuo dviejų valandų iki dviejų dienų.
Mažose pigiose Estijos parduotuvėse daugiau rusų. Estai jose neprigyja. Kalbos reikalavimai nėra griežti, paprastai prašoma B1 kategorijos vairuotojų teisių ir estų kalbos mokėjimo. Vis dėlto, kuo aukštesnės pareigos, juo labiau, jeigu reikia bendrauti su vadybininkais ir tiekėjais, būtina gera estų ir netgi anglų kalba.
Jei spėji pavalgyti, esi didvyris
Skirtinguose prekybos tinkluose salės darbuotojui tenka skirtingos funkcijos: vienur reikia prižiūrėti tik savo skyrių, kitur ir kasoje sėdėti. Darbo grafikas taip pat visur skiriasi. Pavyzdžiui, viename tinkle darbo diena trunka aštuonias valandas. Jeigu kažkas serga ar atostogauja, tenka atlikti ir svetimą darbą, tačiau tenka suspėti per šias valandas.
Kituose tinkluose viskas blogiau. Net dvylikos valandų darbo diena gali užtrukti dar ilgiau. Pardavėjas pasakoja, kad didelėje parduotuvėje darbuotojai ne visada buvo paleidžiami iš darbo net ir po trylikos valandų. O jei per visą dieną suspėji nors kartą pavalgyti – esi didvyris. Viršvalandžiai gali būti net nefiksuojami.
Darbo užmokestis – dažnai minimalus. Visa kita – premijos, galinčios kelis kartus viršyti atlyginimą. Premijų sumas koreguoti gali direktoriaus nuotaika atlyginimų dieną ir regioninių tinklo parduotuvių patikrinimų rezultatai.
Kodėl kainos nesutampa
Žmonės nuolat skundžiasi, kad prekybos salėje nurodyta kaina neatitinka kasos čekyje išmuštos kainos. Tai nėra mėginimas apgauti. Pusę septynių ryto atėjusiam darbuotojui duodama šimto ar dviejų šimtų kainų etikečių krūva, visas jas reikia išdėlioti dar iki parduotuvės atidarymo. Gali kad ir klonuotis – tai padaryti būtina. Operatorius spausdina visas kainas, kurios jam atsiųstos. Visiškai nesvarbu, ar ta prekė yra parduotuvės asortimente. Būna taip: jeigu radai, kainą pakeiti, jeigu nespėji, kainos lieka nepakeistos.
Visi bijo sanitarinės inspekcijos
Prieš pasirodant sanitarinei inspekcijai reikia suspėti paslėpti viską, ko jai pamatyti negalima. Visose parduotuvėse stovi žiurkėms gaudyti skirti spąstai, tai normalu. Vis dėlto kai kur iš tikrųjų yra žiurkių. Asmenine patirtimi besidalijančiam pardavėjui netgi teko matyti, kaip jas kartu su produktais atvežė tiekėjas.
Pasitaikydavo, kad direktoriui naktį skambina saugos firma, mat parduotuvėje suveikė judesio daviklis. Tenka važiuoti tikrinti ir atjungti. Vis dėlto, lankantis sanitarinės inspekcijos tikrintojams žiurkės nė karto nepasirodė.
Kur dedamos pasibaigusio galiojimo prekės
Pasibaigusio galiojimo prekėms taikomos skirtingos schemos. Viename iš tinklų buvo daroma prastai. Atvežtos prekės dažnai netilpdavo į šaldytuvus, todėl voliodavosi sandėlyje. Viename šaldytuve buvo laikomos trijų skyrių prekės: daržovės, pieno produktai ir mėsa.
Pavyzdžiui, dirbi pieno skyriuje ir atėjęs į darbą randi pieną, kurio galiojimo laikas baigėsi. Tau tenka jį nusipirkti, nes parduotuvėje nenumatyta, kad gali baigtis prekės galiojimo terminas.
Produktų užsakymu rūpinasi atskiras žmogus, kuris nesiorientuoja, kiek jų iš tikrųjų reikia. Išpirkti tenka daug. Rytais nukainojamos prekės, kurių galiojimo laikas eina į pabaigą, tačiau ne visada pavyksta tokias prekes susekti ir jas parduoti.
Kartais apie 300 eurų (per tūkstantį litų) gaunančiam darbuotojui tekdavo pusę darbo užmokesčio skirti tokių prekių išpirkimui. Būdavo bandymų sandėlyje sudaryti tam tikrą galiojimo terminų sistemą, tačiau vienas stengiasi, o kitam – vienodai.
Todėl kartais tekdavo „gudrauti“. Kartą pardavėjas per savo pamainą rado vos ne visą dėžę raudonos žuvies, kurios galiojimo laikas kaip tik baigėsi. Tada galiojimo terminas buvo pavėlintas viena diena, žuvis nukainota ir parduota. Taip, žmonės buvo apgauti, tačiau kitaip būtų tekę mokėti apie 50 eurų (apie 172 litus). Kiekvienas sukasi kaip gali...
Mažose parduotuvėse yra tokie krepšeliai „šiandien pigiau“. Jame galima rasti, pavyzdžiui, pusiau nupuvusį agurką. Tiesiog jį nupjauni, apvynioji maistine plėvele, uždedi etiketę ir padedi į krepšį. Vaisių kubeliai dėžutėse – iš tos pačios serijos.
Vienoje parduotuvėje galiojo principas – užsakai mažai, užtat niekas nesugenda. Todėl ten dažniau galima aptikti tuščias lentynas. Trečioje parduotuvėje visi pasenę produktai kitą dieną buvo sunaikinami ir išmetami. Kita parduotuvė visus daugiau ar mažiau tinkamus produktus atiduodavo „Maisto bankui“, bažnyčiai ar skurstantiems. Pastarieji atėję pasiima tai, ko jiems reikia, viskas, kas lieka, išmetama.
Vagia viską!
Prekes vagia ir parduotuvės darbuotojai, ir pirkėjai. Apsaugos darbuotojai dažnai tiesiog tingi tikrinti krepšius. Arba tai daroma prieš kamerą kaip formalumas. Vis dėlto dažniausiai pavogti produktai suvalgomi vietoje. Pasitaiko ir pikantiškesnių situacijų. Pavyzdžiui, dešrų šaldytuve paslėpta kamera užfiksavo, kaip mergina įeina, uždaro duris, paima dešrą ir įkišusi ją į kelnes išeina.
Kartą padoriai apsirengusių moterų grupė padarė parduotuvei nuostolių už 600 eurų ( apie du tūkstančius litų). Vėliau peržiūrėjus kamerų medžiagą paaiškėjo, kad jos „darbavosi“ apie pusvalandį ir veikė bendrai – vaikščiojo su krepšiais, dalį prekių dėjo į juos, kitą dalį – į vežimėlius. Moterys nebuvo pagautos, tačiau policijos pareigūnai patvirtino, kad tai ne pirmas toks šių damų „apsipirkimas“.
Reikia saugotis ir mielų senučių
Kartą, sėdint kasoje, minėtą pardavėją pabandė apmulkinti iš pažiūros miela senutė. Ji susimokėjo, paėmė grąžą ir išėjo. Tačiau netrukus grįžo ir bandė įrodyti, kad davė 50 eurų, o kasininkas atidavė jai grąžos tarsi ji būtų sumokėjusi dvidešimt.
Buvo perskaičiuota visa kasa, nes kompiuteryje galima pažiūrėti, kiek pinigų turi būti. Viskas sutapo. Senolė nenusileido. Buvo peržiūrėta kamerų užfiksuota medžiaga – joje matyti, kad moteris sumoka 20 eurų, pardavėjas padeda juos į kasą ir atiduoda grąžą. Senolė ėmė rėkti, kad nemato kameros nufilmuoto vaizdo ir iškvietė policiją. Pareigūnai pasijuokė ir galiausiai ją pačią išsivežė į nuovadą.
Kai klientas kaltina parduotuvę, patikrinti kasoje esančius pinigus – ne problema. Jeigu ten pinigų išties daugiau nei turi būti, parduotuvė pinigus grąžins. Priešingu atveju vargu ar pavyks ką nors įrodyti. Žinoma, kiekvienoje kasoje yra kamera, tačiau įraše ne visada galima įžiūrėti kupiūrų vertę.
Per vieną kasą per dieną praeina apie tūkstantis klientų, o kartais ir daugiau. Pasitaiko, kad kasininkas apsiskaičiuoja kliento nenaudai, tačiau tai įvyksta atsitiktinai. Kur kas dažniau kasininkas apsiskaičiuoja pats.
