Šeima pasakoja sodybą Lumpėnuose nusipirkusi 2007-aisiais, o verslo pradžia buvusi ne iš lengvųjų.
„Sodybos ieškojome ir planavome būtent savo norimai veiklai vykdyti – teikti apgyvendinimo, maitinimo paslaugoms, tačiau neplanavome, kad turėsime tiek problemų“, – iškart pradeda pasakoti verslininkas.
Jis aiškina, kad sodyba yra įsikūrusi regioniniame parke, kas reiškia, jog vien dėl to atsiranda visa galybė papildomų reikalavimų ir popierizmo.
„Tarkime, jei nori pasimūryti tvorelę, iškart viską reikia derintis, daug popierizmo, viskas užtrunka, o įsipareigojimai bankui išlieka. Taip jau yra Lietuvoje, nieko nepadarysi. Tik atrodo, kad viską pasidarysi greitai.
Pradiniame etape problemų buvo daug, dabar jau išsisprendėme. Tik paskui dar prasidėjo 2008 m. krizė“, – sako R. Čepas ir teigia, kad dėl visų sunkumų viešbutį šeima atidarė tik 2010-aisiais, o po dar dviejų metų įvyko ir restorano atidarymas.
„Iki tol buvau trijų įmonių direktorius, esu visko matęs ir galiu pasakyti, kad smulkiam verslui Lietuvoje yra sudarytos pačios blogiausios sąlygos, tik viskas įvilkta į gražų popieriuką, kad investuokite, darykite, viskas gerai, kurkit įmones, bet, realiai, yra reikalų.
Bendrai, jei esi mažas verslininkas, smulkusis, susiduri su biurokratija, su įstatymų neapibrėžtumu, taikomi dvigubi standartai“, – pyksta jis.
Sodyba, kaip prasitaria vyras, tada buvo pirkta bankui įkeičiant Palangoje turėtą kotedžą, o jei ne bankai – lėšų svajonei įgyvendinti pakakę nebūtų.
„Taip pat metėme ir savo lėšas, turėjome verslus kitur.
Turėjau degalinę Panevėžyje, paskui turėjau daržovių bazę, dar turėjau Baltarusijos-Lietuvos įmonę. Dabar nieko nebeliko. Viską pardavėme ir visą gyvenimą sudėjome į šį verslą“, – sako savininkas.
Paklaustas, ar degalinių verslą turėti nebūtų buvę pelningiau nei viešbutį, vadovas aiškina, kad didžiąją klientų dalį vis tiek susirinkdavusios didžiosios degalinės.
„Mane apsupo didieji tinklai ir pasakė, kad arba reikia parduoti, arba faktiškai... (bankrotas-red.). Pasiūlė geresnę kainą ir pardavėme. Prieš vėją nepapūsi“, – sako jis.
Į viešbutį ir kavinę, drauge su sodybos įsigijimu, vyras sako iš viso investavęs apie 3,5 mln. litų. Dar keliasdešimt tūkstančių litų gavęs paramos.
„Taip išėjo, kad investicija buvo didelė.
Kai tu verslą darai mieste, pro tave praeina daug žmonių, turi daug reklamos, o čia, miške, kol tave randa, turi tris metus dirbti į minusą“, – teigia R. Čepas ir tikina, kad klientų iš pradžių rasti buvo labai sunku.
„Man pažįstami sakė, kad tiek laiko ir reikia, o paskui klientus galėsiu rinktis pats. Dabar taip ir yra“, – džiaugiasi verslininkas. Dabar jo su žmona valdomoje įmonėje dirba ir 5 darbuotojai.
Pasak jo, tiek 2008 m. krizė, tiek pandemija, verslą paveikusios panašiai ir abi buvusios labai skaudžios.
„2008 m. mums nedavė jokios paramos, o dabar, per pandemiją, valdininkai aiškina, kad visi verslai per krizę turi turėti pagalvę, nors patys per prievartą tave uždaro.
Mes paramos per 9 mėnesius, kuriuos buvo uždaryti, gavome 9 tūkst. Eur, neskaitant subsidijų darbuotojams.
Tai, įsivaizduokite, kaip išgyventi su kreditų mokėjimu bankams? Bankai sako, kad atideda įmokas, bet jau dabar, už tai, kas buvo atidėta, jiems mokėti reikia dvigubai.
Tai gerai, kad visų savo santaupų prieš pandemiją neįdėjome į kempingą ir parduotuvėlę, kurią planavome čia atidaryti“, – sako vyras.
Dabar lankytojų srautai restorane nėra dideli, o tam, kaip tikina, įtakos turi ir taikomi ribojimai dėl galimybių paso. Viešbutis, kaip skaičiuoja, šiandien užpildytas 20-30 proc., o vasarą užimtumas siekė 100 proc.
„Anksčiau dažniau vykdavo šventės, vestuvės, gimtadieniai. Dabar labiau orientuojamės į pravažiuojančius turistus. Viešbutį svečiai gali užsisakyti per „Booking.com“, o restoranas veikia nuolat“, – teigia savininkas.
Artimiausiuose šeimos planuose – Danielių auginimas, maisto krautuvėlės, ledainės atidarymas.
„Bet tai nereiškia, kad verslas atsigauna. Mes tiesiog planuojame, tokia mūsų vizija.
Dar mano planuose – dalį verslo kelti į Olandiją. Ten taip pat bus sodyba, kavinukė, viešbutis. Viskas dėl to, nes ten, normali šalis. Jei moki mokesčius, visą laiką ištikus bėdai gausi paramą, o čia – gali mokėti bet kiek, bet nei užsidirbsi pensijai, nei pas gydytoją veltui nueisi.
Tu dirbi, moki, ateina bėda, o valstybė pasako, kad tu išgyvenk pats, nes turi turėti pagalvę“, – sako jis.
Paklaustas, ar patyręs tiek problemų dėl šio verslo, vyras niekada nesigailėjo pardavęs degalinę, jis teigė turintis patarimą kitiems.
„Aš nieko nesigailiu, bet kitam pasakyčiau, kad Lietuvoje yra taip, kad, jei tu galvoji, kad tau bus blogai įkurti verslą, tai reikėtų pridėti, kad bus dar blogiau.
Nes tu gali galvoti optimistiškai, bet bus kitaip. Tiesiog investiciją reikia labai pamatuoti“, – sako jis.
