Paneigė sovietinės nostalgijos mitus: tais laikais mūsų pramonė klestėjo, po to ją sunaikinom ir nieko nebesukūrėm

Vienas iš gajausių mitų yra mitas apie Lietuvos pramonės likimą. Jeigu keliais žodžiais, ją sudaro trys tezės. Pirmoji: esą iki Sovietų Sąjungos griūties Lietuva turėjo priešakinę, aukštųjų technologijų pramonę. Antroji: neva ją sugriovė, sunaikino. Ir trečioji: neva po to niekas nebeišaugo. Nieko nebeliko. Tik ... vienas šlakas.

Pamėginsiu dėl to pasiginčyti.

Dėl to, kad Baltijos regione egzistavo šiuolaikinės pramonės šakos – radioelektronika, staklių gamyba, – nepasiginčysi. Iš tiesų, pradedant nuo septintojo dešimtmečio Lietuva, sekdama kaimyne Latvija, aktyviai prisipildė gamyklomis, gaminančiomis įvairią techniką: „Elfa“, „Banga“, „Sigma“, „Ekranas“, „Tauras“, „Nuklonas“, „Komunaras“, Neris“, „Kuro aparatūra“ ir dar šimtais mažesnių gamyklų ir įmonių.

Abejonių kyla dėl ko kitko: kokiu mastu jos buvo „aukštųjų technologijų“ ir „priešakinės“? O čia jau priklauso nuo to, su kuo lyginsi. Vienas variantas – bendrame sąjunginiame fone, su jo planiniu ūkiu, paskirstymu ir rinkos nebuvimu. Ir kitas – pasaulinės konkurencijos jūroje.

Kaip pavyzdį imkim gamyklą „Vilma“, kurią gerai pažįstu iš vidaus, nes daugelį metų joje dirbau. Pagal vieną iš tvirtų sovietinių tradicijų viską iš eilės slaptinti, šis susivienijimas, specializavęsis magnetofonų technikoje, buvo laikomas gynybinės paskirties įmone su visais jai priskiriamais atributais: sukarinta apsauga kontrolinėje, „pirmuoju skyriumi“, „leidimo“ formomis, apribojimais keliauti į užsienį ir pan.

Beveik visa produkcija – magnetofonai lėktuvams („juodosios dėžės“), laivams, povandeniniams laivams ir kt., – buvo įslaptinta. Tarsi „šarvuoti karstai“, įrašantys informaciją į magnetinę vielą, ar kitokie duomenų įrašymo prietaisai, nebūdingi buitiniam vartojimui, keltų bent kokį susidomėjimą pramoniniam šnipinėjimui. Netgi sąjunginiame fone, jeigu ir buvo šis tas unikalaus, tai gal tik magnetinės galvutės. Bet ir jos perimtos iš Japonijos. Ir pasaulio ekonomikai nebuvo technologijos naujovė, „know-how“. Na, o buitiniai magnetofonai, kuriuos dėl akių gamino įmonė, netgi esant tuometiniam visuotiniam deficitui, dulkėjo sandėliuose.

Ir tokiu fiktyviu „slaptumu“ Sovietų Sąjungoje buvo apgaubtos šimtai, tūkstančiai įmonių. Kurgi slypėjo „režiminio fetišizmo“ prasmė? Galbūt tą galima buvo paaiškinti tuo, kad valdžia siekė ir vylėsi, jog įmonės priskyrimas prie karinės žinybos su atitinkama slaptumo atributika ir armijos griežtumu skatins teigiamą jos darbuotojų motyvaciją. Neva darbas slaptąjį „pašto dėžutės“ kodą turinčiose gamyklose didina jų statusą, discipliną ir atsakomybę.

Tas buvo paranku ir įmonių vadovams. Priklausymas „gynybos“ paskirties kategorijai garantavo valstybinius užsakymus ir kooperaciją, reguliuojamus iš viršaus. Be to, neskaudėjo galvos dėl energijos išteklių, žaliavų bei medžiagų taupymo: karinis produkcijos statusas užtikrino jiems beveik neribojamas išlaidų normas. O platesniame kontekste – šios preferencijos leido tikėtis reguliariai mokamų premijų, reikšmingo priedo prie darbo apmokėjimo, esant siaurai ir vienodai atlyginimų skalei.

Vienas iš tos epochos mitų buvo įsivaizdavimas neva karinis ekonomikos sektorius yra „know-how“ kalvė. Neva būtent jo dėka Sovietų Sąjungoje tapo įmanomas proveržis kosmose ir daugelis mokslinių atradimų ir technologijų. Ir tam tikras tiesos grūdas čia, be abejonės, yra: karinės pramonės kompleksas bet kurioje šalyje mobilizuoja šviesiausius protus. Ir iš jų darbo vaisių kai kas nubyra ir civilinės gamybos sferoms.

Tokio perėmimo procesas vadinamas konversija. Daugelis turbūt pamena, kad į ją buvo dėta daug šviesių vilčių Gorbačiovo „perestroikos“ propagandoje. Tačiau konversija vyksta tada, kai tais pačiais pajėgumais vietoj patrankų ir raketų gaminami tramvajai arba šildymo katilai. O ne atvirkščiai, kai magnetofonai – kad ir lėktuvų „juodųjų dėžių“ forma, – pateikiami kaip karinis ginklas. Ir kai po „slaptumo“ skėčiu slepiamas toks šlamštas, į kurį nė akies krašteliu nepažiūrėtų net šnipas iš Zimbabvės.

Tokios mistifikacijos minusų daug daugiau nei pliusų. „Gynybos“ paskirties sektorius išsaugojo valdymo centralizaciją, o kartu su ja – gamybos lėtumą ir nepaslankumą, atsiribojant nuo vartotojų interesų ir prekių kokybės. Juk jeigu įprastoje įmonėje vadovams reikdavo kaip reikiant sukti galvą dėl produkcijos realizavimo, tai „pseudorežiminis“ statusas išvaduodavo nuo tokio rūpesčio. Ir užsakymams, ir tiekimui, ir realizavimui – viskam „gynybos“ sektoriuje komandavo ministerijos. Iš direktorių reikalauta tik „soldafoniško“ stropumo. O visas jų apsukrumas ir verslumas pasireikšdavo tuo, kaip iškaulyti mažesnį planą ir išpūsti kuo didesnę produkcijos savikainą.

Jiems gelbėjo ir atlaidus požiūris į išlaidas ir bendras planavimo bei apskaitos metodas. Skrupulinga vėlavimų į darbą kontrolė sukeldavo vien tik susierzinimą, nieko daugiau. Užtat „gynybos“ režimas tobulai skatino etatų išpūtimą, o tai, savo ruožtu, darbuotojus pakurstydavo dykinėti. Ypač inžinierių-technikų aplinkoje. Gyvendami pusiau mieguistoje ir tokioje stabilioje „pseudogynybos“ atmosferoje, jie ir neįtarė, kad jų „dėžės“ greitu laiku pačios pirmos „užvers kojas“.

Ir ar buvo sugriovimas?

Dabar žvilgtelėkime į tuometinę „priešakinę“ gamybą investuotojų akimis. Jaunoji Lietuvos valstybė dešimtojo dešimtmečio pradžioje atmetama iš karto, nes sulig rinkos ekonomikos pradžia šalis tiesiog neturėjo lėšų įmonių modernizavimui. Anksčiau šis vaidmuo bent jau atiteko Maskvai, bet dabar visi šie baisūs monstrai perėjo nacionalinėn jurisdikcijon. Jie buvo per dideli ir ant kojų stojančiam vietos privačiam verslui.

Nebuvo dar nei tokių pinigų, nei susidomėjimo. Be to, didžiųjų įmonių privatizacija prasidėjo pavėluotai – tik po to, kai jos buvo iškeltos iš sąjunginio pavaldumo. O tai įvyko, jei tiksliai pamenu, prasidėjus 1991 metams. Nors pats procesas pajudėjo dar „perestroikos“ metais ir apėmė smulkias bei vidutines tradicinių pramonių – maisto, lengvosios, žemės ūkio perdirbimo – įmones. Nebuvo pagrindo į jas investuoti ir užsienio investuotojams.

Kokia prasmė, tarkim, elektronikos gamintojai „Grundig“ pirkti tą pačią „Vilmą“? Tam, kad ji būtų pakelta iki pasaulinio lygio, buvo būtinos didžiulės lėšos ir pastangos. Bet kurių galų jai seni „Vilmos“ korpusai, sena technika, kai daug pigiau pastatyti šiuolaikinį modulį Tailande ar Bangladeše? Ten ir darbo jėga pigesnė, ir rinka didesnė. Daug naudingiau Vakarų investuotojams tuo metu buvo investuoti į gana nesudėtingą, bet konkrečių kultūrinių įgūdžių reikalaujančių tradicinę gamybą: drabužių, mėsos ir pieno perdirbimo, išskirtinių prekių.

Tuo ir pasižymėjo dešimtasis dešimtmetis. O štai pramoninių monstrų likimas buvo iš anksto nuspręstas. Jų administracines dėžutes bent jau užpildė įvairiausių firmų firmelių biurai, o didžiuliai cechai su savo niūriomis sienomis ir juodomis langų akiduobėmis kai kur dar ir iki šiol bjauroja miesto peizažą.

Bet ar tai buvo sugriovimas, kažkieno Piktosios valios apraiška? Ar neišvengiami ir laikini nuostoliai, nulemti tektoninio sistemos laužymo? O klausimas dėl to, ar galima buvo šias įmones išgelbėti skamba spekuliatyviai. Tam, kad būtų galima kompensuoti tai, kas prarasta, reikėjo laiko ir sąlygų. O kai tam atėjo metas, atsirado naujų perkamų objektų. Arba „pertvarkytų“ variantų, kaip tai nutiko Alytaus šaldytuvų „Snaigei“, Vilniaus „Komunarui“ – dabartinei „Vingriai“.

Ilgainiui atėjo investuotojai, ir šiandien šalies pramoninis landšaftas dar turtingesnis ir įvairesnis nei devintojo dešimtmečio pabaigoje. Lietuva gamina diskus, lazerius, saulės baterijas, fermentus, šildymo katilus, laivus, unikalius manevrinius lokomotyvus ir kt. Beje, visa produkcija eksportuojama, išlaikant griežčiausias pasaulinės konkurencijos karteles. Dar būtina atsižvelgti į tai, kad už naftą ir dujas mokama aukščiausiais europiniais tarifais. O elektra, uždarius Ignalinos atominę elektrinę, jau seniai nepigi.

Reziumė

Norint tuo įsitikinti, tereikia elementaraus dalyko – susidomėjimo. Deja, yra žmonių, kuriems dėl vienokių ar kitokių priežasčių patogu mąstyti „žlugdymo“ ir „griovimo“ kategorijomis. Ginčytis su jais beprasmiška, nes į pasiūlymą susigaudyti atsakymas vienas: „Nežinau. IR ŽINOTI NENORIU“. Bet nemažai ir tokių, kuriems tiesiog trūksta informacijos. Atsitiktiniai faktai neįsimenami, nesusidėlioja į bendrą pramoninį vaizdą. Nelepina tokiomis apžvalgomis ir žiniasklaida. Štai mes ir nusprendėme pradėti ciklą straipsnių, kur bus pasakojama ne apie atskirus produktus ar gamintojus, bet apie ištisas ekonomines erdves. Pramonės šakas, tendencijas, lygius ir vietą pasauliniame kontekste. Ši informacija tiems, kas nori sužinoti daugiau apie šalį, kurioje gyvena.