Mano nuomone, dauguma žmonių skaičiuoja ir jie nėra kvaili. Maža dalis, žinoma, pasiduoda greitų pinigų pagundai dėl savo silpnybių ar savikontrolės stokos. Tačiau didžioji dauguma skolinasi brangiai ne dėl to, kad „nori“. Jie skolinasi todėl, kad „reikia“. O tarp šių sąvokų yra milžiniškas skirtumas.
Skolinasi iš būtinybės
Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 11 straipsnyje yra įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė į pakankamą savo ir savo šeimos gyvenimo lygį, įskaitant teisę turėti pakankamai maisto, drabužių ir būstą. Taip pat teisė į nuolatinį gyvenimo sąlygų gerinimą. Tai yra natūralūs poreikiai ir, kaip parodė RAIT apklausa, būtent šiems poreikiams (komunaliniams mokesčiams, maistui ir kitoms namų ūkio reikmėms) tenkinti Lietuvoje ir yra dažniausiai naudojami smulkūs vartojimo kreditai.
Vienas iš atsakymų, kodėl šie kreditai tokie populiarūs, galėtų būti Lietuvos statistikos departamento Gyventojų pajamų ir gyvenimo sąlygų tyrimo duomenys. Pasirodo, 2011 metais net 74 proc. namų ūkių pajamos (įskaitant ir vienišų tėvų namų ūkius) buvo per mažos, kad būtų galima užtikrinti pakankamą gyvenimo lygį. Net 60 proc. namų ūkių neišgalėtų padengti 830 Lt nenumatytų išlaidų – pavyzdžiui, sugedus automobiliui, šaldytuvui ar skalbimo mašinai, netikėtai praradus darbą, susirgus, ar gavus didžiulę sąskaitą už šildymą ir pan. Visiems šiems namų ūkiams tradicinės kredito priemonės (pvz., kreditinės kortelės, banko paskola) yra tiesiog neprieinamos, o pinigų jiems reikia toli gražu ne pramogoms. Šie namų ūkiai smulkius vartojimo kreditus išnaudoja norėdami patenkinti būtiniausius poreikius bei sumažinti finansinę žalą ar šoką, kurio pasekmės būtų dar brangesnės nei smulkusis vartojimo kreditas. Natūralu, kad, prasidėjus krizei ir bankams sugriežtinus skolinimo sąlygas, šiai, didžiąja dalimi – neišvengiamai bei skubiai, pinigų paklausai atsirado ir skubių pinigų pasiūla.
Poreikis neišnyks
Čia kyla ir kitas klausimas – kaip keisis būtinieji poreikiai, jei iš didžiosios daugumos namų ūkių atimtume paskutinę galimybę pasiskolinti teisėtoje ir reguliuojamoje rinkoje? Ar tikrai žmonių poreikiai išnyks ir jie bus apsaugoti nuo bereikalingo skolinimosi? Nejaugi tikrai žmonės nebenorės valgyti, jiems nereikės pirkti rūbų, keisti sugedusios namų įrangos ar remontuoti automobilių? Galbūt tokį reguliavimo precedentą galima naudoti ir sprendžiant milžiniško žmonių įsiskolinimo už, pavyzdžiui, komunalines paslaugas problemas? Tereiktų atjungti šildymą, elektrą, dujas ir visos problemos bus išspręstos. Ar, vis dėlto, maksimaliai apribojus skolinimąsi, būtinieji poreikiai vis tiek išliks?
Greitųjų kreditų problema Lietuvoje nėra unikali. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose šis klausimas nagrinėjamas ir sprendžiamas dar nuo 1990 metų. Europos Komisija, 2001, 2008 ir 2010 metais tyrusi prasiskolinimo problemas, nustatė, kad, vartotojams ribojant galimybes gauti kreditą, prasiskolinimo lygis ir dėl jo kylančios problemos kasmet ne mažėja, bet atvirkščiai – tik didėja.
2006 metais profesorius M. Yunus gavo Nobelio taikos premiją už itin sėkmingą darbą mažinant skurdą per didesnį kredito prieinamumą. Kiti pasaulyje pripažinti moksliniai tyrimai taip pat yra įrodė, kad greitųjų kreditų apribojimas sukelia dideles neigiamas pasekmes, pavyzdžiui, finansinio likvidumo problemas, išaugusį kitų įsipareigojimų (pvz. būsto paskolų, komunalinių mokesčių ir pan.) nevykdymo skaičių. Mokslininkai įrodė, kad didesnis prasiskolinimo lygis yra pastebimas ten, kur vartotojai turi mažiau galimybių gauti kreditą. Be to, pastebėta, kad ribojant kredito prieinamumą, didėja priverstinio išieškojimo ir smulkių turtinių nusikaltimų skaičius, vartotojai dažnai pradeda ieškoti šešėlinių alternatyvų, kur apskritai sudėtinga garantuoti net minimalią vartotojo apsaugą.
Daugiausia žalos – jaunimui
Pagal gerai žinomą Modigliani gyvenimo ciklo hipotezę jaunas žmogus skolinasi būsimųjų pajamų sąskaita ir dėl to natūraliai jų išlaidos yra didesnės už pajamas. Tai yra, jaunas žmogus gali prisiimti didesnę riziką nei vidutinio ar senyvo amžiaus vartotojas, kadangi planuojant viso gyvenimo ciklo pajamas, jaunas žmogus turi daugiau galimybių grąžinti skolas.
Dar vienas aspektas – būtent jaunas žmogus turi didelį socialinio pritapimo poreikį, kuris mūsų materialistinėje visuomenėje visų pirma pasireiškia būtent per vartojimo atributus, tam tikrų daiktų turėjimą. Žinoma, objektyviai žiūrint, jaunam žmogui pirkti pvz. iPhone už greitąjį kreditą yra neracionalu. O jei šio daikto neturėjimas lemia atstūmimą toje socialinėje terpėje, kur jis bando įsitvirtinti? O jei ši socialinė atskirtis perauga į patyčias? Šiuo, subjektyviuoju, požiūriu, net ir išoriškai neracionalus sprendimas gali būti pateisintas. Kita vertus, tai išryškina jauno žmogaus vertybių problemą, tačiau jos sprendžiamos kitais būdais nei skolinimo apribojimas.
Reikalingi tyrimai
Penkerius metus tyrinėdamas smulkiųjų kreditų rinką pastebiu, jog teisingai naudojami smulkieji kreditai padeda vartotojams sušvelninti finansinių šokų pasekmes, mažina finansinę ir socialinę atskirtį. Ribojant gyventojo galimybę skolintis, tikėtina, kad vartotojams būtų padaryta daugiau žalos nei naudos. Visų pirma, bus paveikta socialiai labiausiai pažeidžiama visuomenės dalis – turinti mažesnes pajamas. Tai reiškia, kad 300-400 tūkstančių vartotojų bus atimta bet kokia galimybė skolintis reguliuojamoje rinkoje. Tuo tarpu būtiniausi poreikiai liks. Dalis juos tenkins su gėdos jausmu eidami pas kaimyną, kiti skolinsis nelegalioje rinkoje, treti galbūt ryšis nusikalstamoms veikoms, o ketvirti – tiesiog emigruos.
Deja, bet be daugybės emocinių argumentų ir šūkių apie prasiskolinusį jaunimą kol kas nė vienas reguliuotojas nėra inicijavęs vartotojų elgsenos tyrimo ar modeliavęs galimų kredito prieinamumo ribojimo pasekmių. O tai, vadovaujantis LR Konstitucijos 46 straipsniu, yra būtina atlikti prieš bet kokį rimtą įsikišimą į vartotojų interesus. Nes vien draudimais iš skurdo greičiau neišbrisime.