Atrodo, kad ponas Budrys dabar tokioje situacijoje – tik niekaip negali pabusti, nes nesugeba suprasti kur tas „kažkas“. Baisiausia, kad Seimo narys (komiteto pirmininkas), į savo nesėkmių paieškas bando įtraukti prokurorus, kai jie iš tiesų turėtų ką veikti (net pagal Budrį) bankrutavusiame „Snore“ arba atskleidžiant korupcinius ryšius, kurie neretai tampa ir tų bankrotų priežastimi.
Tačiau visame šiame reikale pagrindinis klausimas ne Budrys, o Turizmo įstatymas, kuris buvo labai ilgai ir užsispyrusiai „stumiamas“, „pramušinėjamas“, nesiskaitant nei su nuomone tų, kam jis skiriamas, nei su kompetentingų teisininkų ar specialistų išsakytomis pastabomis.
„Pamanykit, turizmas, „turizmo įstatymas“, juk tai ne energetika, ne bankai, ko čia galvas kvaršinti, lyg valstybėje nebūtų problemų“, – dažnas sveikai mąstantis galėtų tai pasakyti. Tačiau kai skaitant paprastą Turizmo įstatymą tenka griebtis už galvos, nes nekompetencija arba tiesiog parašytos nesąmonės akivaizdžiai lenda iš įstatymo puslapių, pradedi galvoti – tai kaip tada Seime priimami „rimti“ įstatymai, kaip ir kiek Lietuvos įstatymuose gali būti prikaišiota teisinio neraštingumo, dviprasmybių, landų, skylių ir panašių kitų dalykų.
Tikėtina, kad vienas iš Turizmo įstatymo naujos redakcijos rašančiųjų buvo ir ponas Budrys bei jo Co. Tikėtina, kad ir norai bei pastangos buvo geros, tikėtina, bet pirmosios klaidos matomos jau apibrėžiant turizmo sąvokas. „Išvykstamasis turizmas – turistų kelionės po užsienio valstybes“ . Tai, kas parašyta, reiškia visi turistai užsienio šalyse yra Lietuvos išvykstamasis turizmas. Ką turėtų daryti Statistikos departamentas, suskaičiuodamas Lietuvos išvykstamąjį turizmą, kaip visą šia nesąmonę paaiškinti turizmo specialybių studentams?..
Atrodo, kad ES direktyva liko net neskaityta. Arba štai įstatymo sąvoka „jūrinio turizmo infrastruktūra - ... automobilių keliai, turistų transporto priemonių stovėjimo aikštelės ir jų įrenginiai; pėsčiųjų (dviračių) takai, specialiai suplanuota teritorija“, netikit?... Dar toliau, kad galėtum teikti „jūrinio turizmo paslaugą“ Lietuvoje reikia turėti „automobilių kelius, pėsčiųjų (dviračių) takus“ ir panašius dalykus.... Kokio reikia būti girtumo, kad parašytum tokį „dviračio žinių“ perlą ir ką reikia galvoti tai skaitant?..
O gal kas galėtų išversti į žmonių kalbą Turizmo įstatyme suformuluotą „Lietuvos Respublikos turizmo paslaugų teikėjo“ apibrėžimą, kurio pateikimas čia jau būtų nebe nejuokingas, o rodytų rašiusiųjų diagnozę. Darosi įdomu, bet tai pavyzdžiai ne iš feljetono, o iš įstatymo. Vis dėl to galėtų kilti klausimas - kur čia šuo pakastas. O tas „šuo“ iš tiesų tai YRA, bet...
Turbūt ponas Budrys, kreipdamasis į prokurorus, ne tai bando išsiaiškinti. Seimo nariui, Ekonomikos komiteto pirmininkui turbūt reikia tesėti duotus pažadus, kad Turizmo įstatymas veiks. Ir Turizmo įstatymas turi veikti taip, kaip to nori vienas lenkų kelionių organizatorius. O jis tikriausiai norėtų nei daug, nei mažai – permesti savo atsakomybės dalį Lietuvos kelionių agentūroms (agentams). Permesti savo atsakomybę, tai yra, reikalauti kelionių agentų apdrausti veiklą ir įsipareigojimus (tai, kas dabar parašyta įstatyme), kurių jie nevykdo ir įsipareigojimų, kurių jie negali turėti. Permesti atsakomybę nepriklausomai nuo to, kad vis tai akivaizdžiai prieštarauja (gal dėl neapsižiūrėjimo) paties Turizmo įstatymo atskiriems straipsniams, prieštarauja Civilinio kodekso nuostatoms ir galiausiai prieštarauja tai pačiai ES direktyvai (jeigu kas ją perskaitė iki galo), kurią, kaip skelbiama, taip Seimas garbingai perkėlė į Lietuvos teisę. Tik vargu, vargu ar galima tvirtinti, kad tai padarė...
Ir pabaigai. Tai tik kelios pateiktos Turizmo įstatymo iliustracijos, kurių būtų dešimtys, kaip kad socialinio darbo įstaigos tampa teikiančiomis SPA, o kažkokie socialinės aplinkos reiškiniai - tai rekreaciniai ištekliai, kad jūrinio turizmo trasose turi būti ženklai, informacijos stendai bei tarpiniai punktai, kad bent vienas kelionių agentūros darbuotojas turi turėti „reikiamą“ išsilavinimą (jei nejuokinga, tai palyginimui įsivaizduokite pasakymą sveikatos įstatyme, kad ligoninėje turi būti bent vienas gydytojas arba analogiškai teisme turi būti bent vienas teisėjas).
Turbūt akivaizdu, kad įstatymų priėmimas vyksta jų neskaitant, o tik pakeliant rankas. Atrodo, kad galima įstatyme parašyti bet ką...Tačiau kai parašomos nesąmonės ir po jomis deda savo garbingus parašus labai garbingos Lietuvos valstybės moterys, tampa skausmingai tylu...išskyrus vieną Seimo narį.