N.Putinaitė. Kokių specialistų reikia Lietuvai ir kaip jų parūpinti

Nebūtų galima nesutikti su švietimo ir mokslo ministro Dainiaus Pavalkio nuostata, kad valstybė turi skirti lėšas rengti specialistams, kurių labiausiai reikia. Vyriausybė pasirengusi turbūt jau trečiadienį priimti sprendimą dėl lėšų padalinimo sritims, o neužilgo ministras pasirašys įsakymą, kuriuo bus įtvirtintos preliminarios valstybės finansuojamų studijų vietos, sudėliotos pagal deklaruotą specialistų poreikį.

Visi studijoms numatyti pinigai paskirstomi į devynioliką grupių, kurių apimtis svyruoja nuo 51 iki 1297. Tačiau toks krepšelių perskirstymas tikrai nesprendžia problemų, apie kurias kalbama. Nors ir sprendžia kai kurias kitas problemas.

Kokių specialistų reikia Lietuvai ir kaip juos suskaičiuoti? Uždavinys yra labai paprastas, bet drauge ir sudėtingas. Jei skaičiuojame, kokių specialistų reikia šiandien, galime paimti darbo biržos duomenis bei į šį klausimą atsakyti. Tačiau juk skaičiuodami studijų vietas kalbame ne apie tai, kokių specialistų reikia dabar, bet kokių reikės po penkerių, dešimties ar dar daugiau metų. Net jei atsakytume į šį klausimą, turėtume apsispręsti ir dėl to, kokiu būdu šiuos specialistus parengti.

Šiandien į šiuos klausimus atsakoma labai paprastai: specialistų reikia tų, kurių trūksta šiandien, ar tų, į kurias studijų programas studentai neatsineša krepšelių, o vienintelis rengimo būdas – tiesioginis valstybės finansavimas tam tikroms studijų vietoms, nes galime nesunkiai nuspėti, kurios dvi ar trys studijų programos Lietuvoje „pasidalins“ kad ir tas 90 studijų vietų, kurios numatytos sporto ir gyvybės mokslų krypčių grupei ar tas 78 vietas, kurios numatytos veterinarinės medicinos, žemės ūkio ir veterinarijos krypčių grupei.

Be to, tam tikrų specialybių universitetų absolventų nesama, ar numatoma, kad nebus, nes į tas specialybes stoja abiturientai su labai žemais balais, tad negauna valstybės finansavimo, arba pabaigę neina dirbti į tas darbo vietas, kur jų „valstybei reikia“.

Specialistų trūkumo problemos sprendimo būdas smulkinti krypčių grupes nėra tinkamas. Lietuvoje specialistų trūkumo problema susideda iš šešių pagrindinių problemų, kurioms reikia skirtingų sprendimų.

Specialistai reikalingi tam tikruose regionuose. Kuomet identifikuojamas specialistų trūkumas, drauge gali būti nutylima, kad esama nemažai tokių specialistų parengta, ir nemažai jų yra bedarbių. Lietuvoje žmonės yra mažai mobilūs, už tam tikrą darbą siūlomi atlyginimai gali būti pernelyg menki, o sąlygos nelabai patraklios, kad motyvuotų žmogų judėti „paskui darbą“. Tad specialistų didelis perteklius viename regione gali derėti su dideliu specialistų poreikiu kitame. Tai neretai liečia žemės ūkio specialistus, ir viešai paminėtus agronomus.

Specialios krypčių grupės žemės ūkiui, miškininkystei ir pan. išskyrimas iš tiesų reiškia, kad bus parengta specialistų, tačiau tai visai nereiškia, kad tie specialistai vyks dirbti būtent į tuos regionus, kur esama laisvų darbo vietų. Daug labiau tikėtina, kad jie įsidarbins ne pagal specialybę regionuose, iš kurių kilę ar didžiuosiuose miestuose.

Reikia aukštos kvalifikacijos specialistų. Darbdaviai nekartą yra pabrėžę, kad ko labiausiai reikia ir tikimasi iš universitetų – aukštos kvalifikacijos specialistų, kurie ne vien savo profesiją išmanytų, bet drauge būtų kūrybingi, plataus akiračio, motyvuoti ir inovatyvūs. Krypčių grupių smulkinimas reiškia, kad stojantieji į tam tikras krypčių grupes galės turėti labai žemus balus, ir gaus valstybės finansavimą. Į universitetų tam tikras specialybes įstos žmonės, kurie kažin ar pajėgūs mokytis universitetuose, o vėliau būti motyvuoti ir inovatyvūs savo srities bei visuomenės lyderiai. Jau šiandien kai kurių universitetų atstovai mini, jog į technologinius mokslus, kur mažesnė konkurencija, įstoja jaunimas, kuriam daug labiau tiktų studijuoti profesinėje mokykloje.

Vienintelis būdas patraukti gabius žmones į nepopuliarias specialybes, yra jų populiarinimas, pačių universitetų pastangos atnaujinti studijų programas, bendradarbiauti su užsienio partneriais. Tenka nuogastauti, kad šie prasidėję procesai dabar bus nuslopinti, dalis universitetų vėl „užmigs“, nes į atskirtas studijų programas vis tiek „kas nors“ įstos.

Esama specialybių, kurių negalima tiesiogiai sieti su darbo vieta. Tokių specialybių iš tiesų esama, tačiau ar jos nereikalingos? Pavyzdžiui, kasmet rengiama daug istorikų, filologų ar net filosofų. Tačiau jų vienas kitas registruojasi darbo biržoje, visi sėkmingai randa darbus. Dalis jų patys sukuria darbo vietas, imdamiesi privačios veiklos. Jokiu būdu negalėtume sakyti, kad jie yra nuostolis valstybei, nes valstybė nėra vien ūkis, apskaičiuojamas pagal gamyboje esamas darbo vietas.

Europos Sąjungoje plačiai diskutuojama apie tai, kad humanitariniai ir socialiniai mokslai yra svarbūs kaip inovacijų pagrindas, taip pat ir kaip demokratijos sąlyga. Dabartiniame studijų vietų padalijime būtent šie mokslai atsiduria „nereikalingųjų vietoje“, nes iš tiesų nei istorikai ar filologai tiesiogine žodžio prasme nieko negamina.

Reikia įvairių lygių specialistų. Diskusijose apie specialistų poreikį dažnai painiojami specialybių lygiai. Kalbama tarsi apie universitetines studijas, tačiau taip, tarsi universitetai turėtų rengti specialistus konkrečioms darbo vietoms. Universitetai rengia ar turėtų rengti žmones, kurie gali nesunkiai adaptuotis skirtingose darbo vietose, ar net patys tapti darbdaviais. Universitetai turi rengti specialistus, kurie sugebėtų perimti naujausias žinias ir jas taikyti. Poreikio siejimas su tam tikromis smulkiomis studijų kryptimis, beveik prilygstančiomis studijų programoms, yra ydingas kokybės bei universitetinio lygio atžvilgiu. Tai užkirs kelią gabiems stojantiesiems gauti studijų finansavimą stojant į panašias, nors ir kitas studijų kryptis. Verta diskutuoti, kad galbūt tam tikrų specialybių specialistai neturėtų būti rengiami universitetuose, o visas jų rengimas būtų sutelktas kolegijose ar net profesinėse mokyklose. Pavyzdžiui, kaip koleginė studijų programa miškininkystė yra labai patraukli, o universitetinėms „paramstyti“ buvo išskirta atskira krypčių grupė.

Esama darbo vietų, kurios nepatrauklios ar nekonkurencingos. Esama fakto, kad yra nepatrauklių darbo vietų. Ketinantys stoti į universitetus tai žino, nes galvoja apie savo ateitį, todėl nesirenka tų specialybių. Galima išskirti atskiras studijų vietas, tam tikru būdu pritraukti abiturientus ir ne pačius gabiausius stoti į šias specialybes, tačiau nemaža dalis pabaigusių neis dirbti pagal įgytą profesiją ar dirbs labai trumpai. Socialiniai darbuotojai yra dažniausiai minimas pavyzdys. Pagal naujausius Lietuvos darbo biržos duomenis beveik visuose regionuose esama laisvų darbo vietų socialiniams darbuotojams. Tačiau tai jokiu būdu negali būti signalas juos imti rengti.

Prisimename, kad prieš kurį laiką imta rengti daug informatikos specialistų. Tai sudarė sąlygas įsisteigti nemažai su informacinėmis technologijomis susijusių įmonių, tačiau dirbančiųjų atlyginimai buvo sąlygiškai maži, ir kitoms šalims atvėrus duris informatikos specialistams, nemažai jų emigravo. Panašiai šiandien vyksta su medikais, kurių rengimas yra labai brangus, parengiamų specialistų kiekiai dideli, tačiau specialistų poreikis nemažėja. Prieš baigiantis nuėjusios Vyriausybės kadencijai buvo parengti Vyriausybės nutarimų projektai koreguojantys gydytojų rengimą, siejantys dalį valstybės finansavimo su įsidarbinamumu Lietuvoje, tačiau šiuo metu apie jį nieko negirdėti. Nepatrauklias ar nekonkurencingas darbo vietas gali sukurti ir specialistų perteklius, sudarantis sąlygas darbdaviams mažiau dėmesio kreipti į atlyginimus bei darbo sąlygas. Tai gali įvykti kad ir su inžinerinėmis specialybėmis, kurias numatoma išskirti į atskirą krypčių grupę.

Esama studijų programų, kurios nepatrauklios. Vienos studijų programos yra patrauklesnės, kitos – mažiau patrauklios. Tai nėra susiję vien su tuo, kad vienose yra „sunkiau“, kitose – „lengviau“ mokytis (kaip neretai paaiškinamas socialinių mokslų populiarumas technologinių atžvilgiu). Kai kurios studijų programos, net rengiančios „reikalingus“ specialistus, yra nuobodžios, metodai senstelėję, o medžiaga nesiremia naujausiomis žiniomis. Šiuolaikinis jaunimas po mokyklos, kurioje yra stipriai pažengta mokymo metodų srityje, įžengdamas į studijas tokiose programose tarsi žengtų žingsnį atgal. Krepšeliai suskaidyti pagal smulkias studijų kryptis studijų programų įdomesnių nepadarys bei nepritrauks gabių ir gudrių studentų. Gali būti, kad į jas taip niekas ir nenorės stoti.

Krepšelių sistema, kokia ji yra šiandien tikrai nėra ideali. Ją galima ir reikia tobulinti. Tačiau ji užtikrina, kad gabiausi stojantieji konkuruoja dėl valstybės finansavimo. Ji buvo didelė paskata universitetams įvertinti savo studijų strategijas, pertvarkyti studijų programas, bendrauti su abiturientais ir darbdaviais. Diskutuojant apie studijų finansavimo modelius buvo aiškiai suvokiamos įvardytos problemos dėl specialistų poreikio. Todėl buvo numatytas tikslinis studijų finansavimas (greta krepšelių principo), kuris susieja tam tikrų specialistų rengimą su darbo vieta, pasirašant trišalį universitetų, darbdavių bei studentų įsipareigojimą.

Grįžtant prie klausimo: kaip specialistus reikėtų rengti? Ar krepšeliai yra ta vienintelė tema, į kurią reikėtų kreipti diskusijas? Kas pigiau ir greičiau, perkvalifikuoti ar parengti naują specialistą? Per pusmetį perkvalifikuoti bedarbius ar dirbančiuosius norinčius keisti profesiją ar išlaikyti bedarbius bei per keturis metus rengti naujus „papildomus“ specialistus? Iki šiol švietimo politikų pasisakymuose nebuvo net užsiminta apie kitas, alternatyvias galimybes, apie mokymąsi visą gyvenimą, specialistų perkvalifikavimo programas bei įvairias veiklas, kurios mūsų visuomenę galėtų paversti į dinamišką besimokančią visuomenę, kurioje būtų geros sąlygos tenkinti žmonių žingeidumą bei norą tobulėti.

Net jei darbdaviai argumentuotų, kad motyvuotų žmonių „iš šalies“ yra labai sunku rasti, neišvengiamai reikia bendromis pastangomis ieškoti būdų motyvacijos lygį kelti, žmones sudominant specialybe ir darbo sąlygomis, ir galbūt net nereikėtų kelti atlyginimo. Pernelyg didelė prabanga būtų nurašyti dalį žmonių kaip „nemotyvuotų“. Iki šiol šia kryptimi, tenka pripažinti, menkai pajudėta, tačiau nuo 2011 m. buvo inicijuotos specialios mokymosi visą gyvenimą programos, į kurias buvo įtrauktos aukštosios mokyklos ir kurias galima vertinti kaip sėkmingas.

Parengta keliasdešimt specialistų poreikio prognozių studijų pagal atskirus sektorius. Ekonominė krizė atskleidė jų silpnąsias puses. 2009 m. pasirodė, kad didžioji dalis prognozių visiškai nepasitvirtino. Globalus pasaulis veikia Lietuvą, mažą nelabai turtingą šalį atviromis sienomis, kurios gyventojai aktyvūs ir nebijantys plačiojo pasaulio. Todėl vienintelės specialistų poreikio prognozės, kurios pasitvirtina ilgalaikėje perspektyvoje, yra apibrėžtos pagal labai stambiai padalytus ūkio sektorius. Ką besakytume apie socialinius mokslus, tarp paklausiausių specialybių šiandien dominuoja pardavimo, produktų vadybininkai, administratoriai, buhalteriai, projektų vadovai, verslo paslaugų vadybininkai...

Dabartinis krepšelių paskirstymas smulkiai skaidant pagal studijų krypčių grupes neabejotinai lems tai, kad į tam tikras specialybes įstos daugiau studentų su valstybės finansavimu nei anksčiau, kai kurie universitetai galės kiek atsipalaiduoti ir sumažinti pastangas keistis, tačiau labai abejotina, kad tokios priemonės yra efektyvios pildant specialistų poreikio spragas.