Klausiu: „O ką reikia pirkti?“ „Nieko nereikia pirkti, – patikina mergina, – tik užpildyti kuponą“. Ji gūžčioja pečiais, kai paklausiu, iš kokių lėšų loterijos rengėjai surenka prizų fondą. Mergina staiga prisimena, kad „rengdama loteriją firma garsina savo vardą“.
Nurodomas prizinis fondas – 1,5 mln litų. Niekos sau garsinimas! Tuo metu pro šalį eina besiginčijanti pora. Moteris labai nori nemokamo automobilio, o vyras neleidžia pildyti kupono ir tikina: „Už dyką nieko nebūna, vis tiek jie kažkokiu būdu išmelžia pinigus“.
L.T. sutinka su vyro nuomone ir pradeda žurnalistinį tyrimą.
Į Paryžių – žaibo greičiu
„Labas, Labuti, eime laimėti kelionę dviem į meilės miestą Paryžių“, – raginu kolegą fotografą. Žengiame Basanavičiaus gatve, prizus už dyką siūlo bendrovės „Merkurita“ bei „Eastcon“.
Užpildau abu kuponus. Įmesdamas kuponą sutinku, kad mano asmens duomenys būtų tvarkomi kažkokios tiesioginės rinkodaros tikslais.
Jau kitą dieną sulaukiu abiejų loterijų organizatorių vadybininkų skambučio. „Merkuritos“ atstovas kviečia nemokamai pavakarieniauti į vieną Palangos restoraną, kur bus pristatyta loteriją organizuojanti bendrovė. Kita bendrovė pajaučia klastą ir nukelia susitikimą rudeniui.
Nemokama vakarienė
„Štai, Labuti, nemokamą prabangią vakarienę jau laimėjome“, – raginu kolegą tą dieną nepersivalgyti. Prie restorano mus pasitinka maloni ponia, kuri nuveda prie staliukų. Čia jau laukia kiti pretendentai į „meilės miestą“, daugiausia – pensinio amžiaus lošėjai. Siūlomi gėrimai – sultys, alus ar stiklas vyno. Vakarienė – viščiuko kulšelė ir šaukštas ryžių – sukelia žvėrišką apetitą. Bet juk už dyką!
Ir štai malonioji vadybininkė nutraukia mėlyną uždangą nuo kompanijų pristatomos produkcijos. Tuo pačiu moteris nutraukia paslapties uždangą ir nuo loterijos fondo. Nepatikėsite – miegui skirta patalynė sukrauna prizinį fondą, apmoka vadybininkų darbą ir mūsų prabangią vakarienę. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo sunkiai įmanoma, bet kitų šaltinių mes dar nematėme.
Patalynė – laimės pagrindas
Patalynės prekiautojai veikia panašiai kaip ir visokių auksuotų puodų pardavėjai. Pradžioje apie paklodes nekalbama – metamas jaukas yra automobiliai ir kelionės. Kitas jaukas – nemokama vakarienė.
O čia jau prasideda spektaklis, kurio žanrą sunku įvardyti. Gal tai komedija, gal farsas, o gal net tragedija – nelyginant kaip pasisuks protas.
Firmos produkciją pristatanti moteris vardija patalynės pranašumus. Ji aiškina, kad tokie produkcijos pristatymai gerokai sumažina prekės kainą – nereikia užsakyti brangios reklamos, nėra prekės antkainio.
Po pusvalandžio ima aiškėti, kad gyvenimas be siūlomos patalynės buvo tik apgailėtinas egzistavimas. Tik atsigulęs į šitą patalynę žmogus išsimiega, tampa sveikesnis ir laimingesnis, ima suvokti gyvenimo prasmę.
Keli pensininkai nebeištveria kankinimo: „Kaina! Sakykite, kiek kainuoja?“
Kadangi nėra antkainio, galioja akcijos nuolaidos, patalynės komplektą galima įsigyti visai nebrangiai – dvigulį komplektą tik už pusantro tūkstančio litų, o viengulis ir tūkstančio nekainuoja.
Vadybininkė skuba gesinti nejaukią tylą – patalynę galima įsigyti trimis būdais ir visai neskausmingai. Galima sumokėti pinigus ir neštis gyvenimo prasmę namo. Galima čia pat pasirašyti lizingo sutartį. Taip pat galima įnešti į kasą savo biudžeto likučius bei nurodyti piniginės pilnėjimo datą. Tuomet ir patalynė atvažiuos.
Jaučiasi neagresyvus spaudimas – jeigu nepasinaudosi siūlomomis nuolaidomis, patalynę teks pirkti brangiau. Nuo gretimo stalelio jau burba nepatenkinta pensininkė: „Neužlaikykite, mes irgi laukiame“.
Jos nerimas suprantamas – patalynės juk gali nelikti. Kolegos žvilgsnis padeda man atsikvošėti, mandagiai atsisakome momentinio pirkinio. Pensininkų porelė pasirašo kažkokias sutartis ir laimingai šypsosi. Bet neilgai.
Dar vienas prizas
Vadybininkė pasiūlo dar vieną nemokamą prizą. Stalelis, kuris iš vaikiškų trinkelių greičiausiai surinks kiškutį, gaus vertingą vilnonį raištį, saugantį sąnarius ir gerklę nuo peršalimo.
Su kolega pasielgiame negarbingai – nepaliekame senoliams jokių vilčių ir pirmi sudėliojame zuikį. Lydimi piktų žvilgsnių ketiname atsisveikinti, bet vadybininkė siūlo užpildyti dar vieną loterijos kuponą.
Šou tęsiasi. Kas vis dėlto apmokėjo mūsų vakarienę ir vertingą prizą? Manau, kad patalynę užsisakę pensininkai. Kiekvienam savo – mums skrandžio malonumai, jiems – gyvenimo prasmė.
