„Jei vieną dieną vyriausiasis Paryžiaus architektas prisigėręs ant Eifelio bokšto viršūnės privirintų falo formos metalinę konstrukciją, o kitą dieną išsiblaivęs ją nuimtų, ar kas dieną paryžiečiai klaustų kada ji bus „atstatyta"? 2008 metais Lietuva padidino pensijas, nors tam biudžete lėšų nebuvo. Kad ir kokia gera būtų širdis ir ketinimai, vis tik duoti gali tik tai, ką turi. Pensijos ir valstybės tarnautojų atlyginimai bus padidinti tuomet, kai gyventojai mes rūkyti kontrabandines cigaretes, pradės oficialiai dirbti ir mokėti mokesčius, kai valstybės valdomos įmonės pradės mokėti dividendus (į biudžetą, o ne į vilnonę kišenę), kai savanaudžiai kaimiečiai neblokuos gamtinių išteklių gavybos, o biudžeto lėšos bus naudojamos ne draugų ir partiečių verslui subsidijuoti“, - vaizdingais palyginimais pasidalijo jis.
DELFI paklaustas, kodėl būtent dabar nusprendė pasisakyti šia tema, N. Mačiulis pasakojo, jog dalyvaujant radijo laidose nuolat iš klausytojų sulaukia tokio klausimo, nepriklausomai nuo laidos turinio.
„Jie iškelia tą klausimą kaip opią problemą. Tiesiog susidarė įspūdis, kad dauguma Lietuvos gyventojų iš tiesų laukia to (socialinių išmokų „atstatymo“ - DELFI) momento ir į prarastas pensijas ir prarastas socialines pašalpas žiūri kaip į valstybės nusavintą turtą, laukdami, kada ta problema bus išspręsta“, - sakė jis.
Anot ekonomisto, jam susidarė įspūdis, kad didelė dalis visuomenės nesupranta, kodėl pensijos ir kitos socialinės išmokos buvo sumažintos 2009 m.
„Norisi tam tikra prasme pabandyti paaiškinti, kad didinant pensijas ir kitas valstybes išlaidas, reikia atsižvelgti į valstybės galimybes, o tai nebuvo padaryta prieš 2008 m. Seimo rinkimus. Aišku, jis buvo didžiąja dalimi nulemtas to, kad artėjo rinkimai. Bet reikia suprasti, kad valstybė finansinių galimybių jau tuomet neturėjo, o kai prasidėjo pasaulinė finansų krizė ir gilus nuosmukis Lietuvos ekonomikoje, tų galimybių apskritai neliko ir „Sodros“ biudžeto deficitas siekė apie 5 mlrd. Lt. Taigi, aišku, kad reikėjo grįžti prie galimybių”, - dėsto N. Mačiulis.
Jis ragina prisiminus pensijų mažinimą, pirmiausiai pagalvoti, kad 2008 m. įvykęs pensijų padidinimas buvo nelogiškas.
Paklaustas, jog galbūt žmonės piktinasi solidaraus socialinių išmokų mažinimo idėja ir vieni jaučiasi labiau finansiškai nuskriausti nei kiti, N. Mačiulis sutinka, kad solidarumo sąvoka įnešė šiek tiek painiavos, bet primena, kad mažinimų priežastimi tapo tiek per sparčiai didintos išmokos, tiek būtina reakcija suvaldant ekonominės krizės padarinius.
„Aišku, solidarumo sąvoka yra sudėtinga ir ne visos valstybės išlaidos mažėjo 2009 m., tam tikra prasme, viena iš didesnių naštų teko pensininkams, bet to priežastimi iš dalies ir buvo neproporcingas pensijų padidinimas 2008 m. Vienas iš rodiklių, kuris gali pasakyti, ar pensijos yra proporcingo dydžio, tai vidutinės senatvės pensijos ir vidutinio darbo užmokesčio santykis. Po 2008 m. sprendimo Lietuva pagal šį santykį pateko tarp valstybių, kurios turėjo netvarią socialinio draudimo ir pensijų sistemą. Kita tokia valstybe buvo Graikija, kur vidutinė senatvės pensija sudarė beveik tiek pat, kiek vidutinis darbo užmokestis. Aišku, kad ilgame laikotarpyje valstybė negali palaikyti tokių aukštų pensijų, nes nėra pakankamai dirbančiųjų, kurie galėtų papildyti biudžetą tomis pajamomis“, - argumentuoja jis.
Ekonomistas sako suprantantis, kad žmonėms yra aktualu ne tiek žinoti, kada pensijos bus „atstatytos“, bet kada jos apskritai bus padidintos. O tai gali įvykti tik tuomet, kai bus pakankamai gyventojų, kurie sumokėtų mokesčius į biudžetą.
„Valstybė negali sugrįžti į tokį lygį dabar“, - konstatuoja jis.
