Vyksta nematyti dalykai
Antradienį surengtoje spaudos konferencijoje N. Mačiulis teigė, kad nors ne viena Europos šalis išgyvena dar vieną pandemijos bangą, pavyzdžiui, Latvijai teko įvesti griežtus veiklos suvaržymus,
tai turi vis mažiau įtakos ekonomikos augimui.
Kaip tikino, yra tikimybė, kad naujos viruso atmainos gali paaštrinti pandemiją, tačiau remiasi labiausiai tikėtina prielaida – neigiamų ekonominių pasekmių ji nebeturės.
„Ekonomistai dar kartais kalba apie atsigavimą, o politikai svarsto pagalbos bei paramos priemones, tačiau tampa akivaizdu, kad daugelis Vakarų valstybių ne atsigauna, o patiria seniai nematytą ekonomikos spurtą ir klestėjimą. Matome rekordiškai augančias gyventojų pajamas, santaupas ir perkamąją galią, kurios niekaip nepasiveja pasiūla.
Esant tokioms aplinkybėms, jaučiame ir klasikines šalutines pasekmes – į dešimtmečius nematytas aukštumas pakilusią infliaciją“, − sakė N. Mačiulis.
Bendrai jis teigė niekada nematęs tokios situacijos, kurią turime šiandien.
„Niekada nesu matęs to, ką matau dabar. Ir tai nėra krizė, kokią esame matę, apie kokias esu skaitęs vadovėliuose. Tai pavadinau gero gyvenimo krize. Šitai visiškai prasilenkia su tuo, ką paprastai pakišame po žodžiu „krizė“, – sakė jis.
Ekonomistas pripažino, kad šiame kontekste lieka ir nemažai pralaimėjusių, kurie negavo galimybės džiaugtis pajamų augimu arba apskritai prarado darbą.
„Nemažai vartotojų patiria tai, ką galima vadinti gero gyvenimo krize, – jiems tenka sukti galvą, kur nupirkti antrąjį būstą, kur investuoti siekiant didesnės grąžos, ką daryti pusmetį eilėje laukiant naujausio automobilio ar išmaniojo įrenginio.
Kita dalis visuomenės jaučia tik neigiamas šio klestėjimo pasekmes – į rekordines aukštumas kylančias dujų, elektros, daugelio vartojimo prekių ir paslaugų kainas. <...>. Tačiau tokių tikrai nėra dauguma“, − išsiskiriančias tendencijas komentavo N. Mačiulis.
Infliacijos pikas − ateityje
„Swedbank“ ekonomistai prognozavo, kad po šių metų spurto JAV ir euro zonos ekonomikos neišsikvėps ir 2022 metais, jų augimas turėtų viršyti 4 procentus. Prognozuojama, kad stabilizuojantis žaliavų ir normalizuojantis energijos išteklių kainoms, infliacija euro zonoje turėtų atslūgti antrąjį kitų metų pusmetį.
N. Mačiulio teigimu, vis sunkiau rasti priežasčių, kodėl JAV ekonomikai reikėtų tokios skatinančios pinigų politikos, todėl tikimasi, kad jau kitais metais federalinių rezervų sistema pradės kelti palūkanas. O Europos Centrinis Bankas, prognozuojama, ignoruos padidėjusią infliaciją, tikėdamas jos laikinumu, todėl palūkanos nuo istorinių žemumų pakils tik 2024 metais.
„Vis dėlto negalime atmesti tikimybės, kad įsibėgėjus atlyginimų augimui pradės pildytis dar didesnės infliacijos lūkesčiai, – tai priverstų centrinius bankus reaguoti greičiau. Ir tai nebūtų blogas scenarijus, tačiau sparčiau, nei manyta, nuo dugno kylančios palūkanos galėtų sukelti nemažų svyravimų finansų ir nekilnojamojo turto rinkose“, − atkreipė dėmesį N. Mačiulis ir sakė, kad infliacijos pikas iš esmės dar priešakyje.
„Artimiausius mėnesius dar matysime, ko nebuvome matę.
Ateityje, kai paklausa pasivys pasiūlą, bus daugiau gamybinių pajėgumų, <...> 2022 m. matysime antrinius infliacijos šaltinius, kai pabrangęs transportavimas ir didėjančios darbo sąnaudos bus perkeliamos galutiniams vartotojams. Tai matysis artimiausius kelerius mėnesius ir ketvirčius. Hiperinfliacijos nebus, o stagfliacija skamba grėsmingai, bet jos rizika yra labai maža“, − kalbėjo jis.
Pasak jo, išskiriant pagrindines rizikas, šiuo metu reikia kalbėti apie Kinijos ekonomikos transformaciją, kuri gali turėti pasekmių likusiam pasauliui.
„Kinija iškėlė naujus prioritetus, ir, panašu, dabar svarbiausia – ne kuo spartesnis ekonomikos augimas, o gyventojų ir įmonių priklausomybės nuo skolos mažinimas bei pajamų nelygybės problemos sprendimai“, − sakė „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas.
Anot jo, šiemet jau buvo matyti veiksmų, sukrėtusių ne vieną naujų technologijų sektorių bei prikirpusių NT vystytojų sparnus. Jei Kinija nesuvaldys šių sudėtingų procesų, neigiamos jų pasekmės bus jaučiamos ir kitoje Didžiosios kinų sienos pusėje.
Augs tiek atlyginimai, tiek užimtumas
Kalbėdamas apie Lietuvą, N. Mačiulis sakė, kad šių metų Lietuvos BVP augimo prognozę „Swedbank“ padidino iki 5,0 procento. Kitų metų augimo prognozė buvo šiek tiek sumažinta iki 3,3 procento, o 2023 metais tikimasi panašaus augimo.
„Kaip ir daugelyje Vakarų valstybių, jei kas nors šiemet slopino Lietuvos ekonomikos augimą, tai buvo ne pandemija ar silpna paklausa, o sutrikusios pasaulinės tiekimo grandinės ir darbuotojų trūkumas.
Kitais metais matysime tolygesnį ir platesnio masto augimą – liks vis mažiau neigiamai paveiktų sektorių, toliau sparčiai didės užimtumas ir atlyginimai“, − sako N. Mačiulis.
„Swedbank“ ekonomistai prognozuoja, kad šiemet 11 proc. augęs vidutinis darbo užmokestis kitais metais augs 8,4 procento, tačiau išlieka tikimybė, kad dar vienus metus galime matyti dviženklį atlyginimų augimą. Nors vidutinė metinė infliacija kitais metais Lietuvoje visai neatslūgs ir sieks 4,4 procento, dėl sparčiai augančių atlyginimų ir pensijų daugelis gyventojų džiaugsis perkamosios galios augimu.
„Didžiajai daliai gyventojų jų pajamos didės sparčiau, nei augs kainos“, – sakė jis.
„Darbuotojams tai yra aukso amžius – jų trūksta visuose sektoriuose, o turintys tinkamą išsilavinimą, kompetencijų ir patirties darbuotojai gali nesunkiai rinktis darbdavius ir darbo vietas. Nors nedarbo lygis kitais metais dar viršys 6 procentus, darbuotojų trūkumo problema aštrės labiau“, − teigia N. Mačiulis.
Pasak jo, turėtų būti svarstomos visos priemonės – nuo efektyvesnių perkvalifikavimo ir motyvacijos kėlimo programų iki kvalifikuotų emigrantų ir imigrantų pritraukimo. Pastarąjį dešimtmetį Lietuvos ekonomikos sėkmė buvo paremta didėjančiu eksportuotojų konkurencingumu, o darbuotojų trūkumas ir netvarus darbo sąnaudų augimas gali jį pakirsti.
