Derybų esmė sukasi apie, tai kad Iranas įsipareigotų ir atsisakytų minčių apie branduolinio ginklo gamybą, tačiau išsaugotų galimybę plėtoti civilinės branduolinės energetikos sektorių. Tuo pat metu, jei šis susitarimas būtų pasiektas, tada JTO atsisakytų šiuo metu taikomų sankcijų.
Galima prisiminti, kad Iranui įvairių organizacijų sankcijos buvo taikomos nuo pat 1979 metų ir buvo sugriežtintos 1995 ir 2006 metais. Paskutinis sugriežtinimas buvo taikytas JTO pagal rezoliuciją numeris 1696, kurios tikslas būtent sustabdyti Irano norą įgyti branduolinį ginklą.
Sankcijos apima labai platų spektrą Irano verslo šakų. Taikomi įvairūs draudimai naftos ir chemijos pramonei, draudžiama Vakarų pasauliui sudaryti sandorius su Irano draudimo ir finansų bendrovėmis, investuoti į naftos gavybą ir net pirkti perdirbtus naftos produktus.
Susitarimas su Iranu duotų labai daug naudos pasauliui. Visų pirma saugumo padidėjimą ir rizikos sumažinimą. Rizikos mažėjimas gali atsiliepti turto kainoms teigiama prasme – didintų pinigus generuojančių objektų kainą pasauliniu masteliu ir toliau mažintų naftos kainą, kuri beje paskutiniu metu leidžiasi, nes rinkos dalyviai tikisi teigiamo susitikimo rezultato.
Šaltinis: www.nasdaq.com, pateikiama BRENT rūšies naftos kainos pokyčius per paskutinius 12 mėnesių.
Iranas šiuo metu eksportuoja 3,5 mln. barelių naftos per dieną, tačiau atšaukus sankcijas šis skaičius gali padvigubėti, kas leistų šaliai pakilti iš 6 vietos tarp naftą eksportuojančių šalių į 4. Tokiu atveju Iraną pagal išgaunamą naftą lenktų tik Rusija, Saudo Arabija ir JAV.
Iš kitos pusės, atšaukus sankcijas Iranas taptų labai įdomi rinką pasaulio kapitalui, nes ši šalis yra 17 pasaulyje pagal gyventojų skaičių (78 milijonai) ir 20 pagal ekonomikos dydį. Tačiau atšaukus sankcijas šalies pajamos ženkliai išaugtų dėl išgaunamos naftos kiekio padidėjimo, ekonomika suklestėtų, o investicijos dėl didelių grąžos galimybių užplūstų naujai atsivėrusią rinką.