Europos statistikų biuras „Eurostat“ lapkritį palygino, kad visoje ES 2020 metais tebebuvo 1,9 proc. gyventojų, kurie namuose neturi nuleidžiamo tualeto, kurį galėtų naudoti namų ūkyje.

Lietuvos indėlis reikšmingas – čia 7,6 proc. gyventojų namuose nuleidžiamo tualeto neturėjo. Prasčiau atrodė tik Latvija (8 proc.), Bulgarija (13,2 proc.) ir Rumunija (22,8 proc.).

Palyginimui, kaimyninėje Lenkijoje tualeto neturėjo tik 1,4 proc. gyventojų, Estijoje – 4 proc., o Švedijoje tokių gyventojų praktiškai nėra – 0 proc.

„Tikriausiai ši statistika atspindi bendrą Lietuvos gyventojų prijungimą prie nuotekų tinklų. Tai iš tiesų tas prijungimas yra 77 ar 78 proc. – tai reiškia, kad 22 proc. Lietuvos gyventojų nuotekas tvarko individualiai. Tai nebūtinai lauko tualetas, tai gali būti surinkimo duobės arba individualūs valymo įrenginukai“, – apžvelgia Aplinkos ministerijos Vandens ir žemės gelmių politikos vyresnysis patarėjas Irmantas Valūnas.

Irmantas Valūnas

Tuo pat metu Lietuvai lieka kiek daugiau nei metai, kad galutinai atsisveikintų su lauko tualetais miestuose. 2023 m. privalome pasiekti rodiklį, kad gyvenvietėse, kuriose gyvena daugiau nei 2000 žmonių, centralizuotai būtų tvarkoma 98 proc. nuotekų. Aplinkos ministras Simonas Gentvilas metų pradžioje įspėjo, kad tikslo nepasiekus gali grėsti šimtamilijoninės baudos.

„Šis reikalavimas kyla iš Miesto nuotekų valymo direktyvos ir taikomas tik aglomeracijose, kurios didesnės nei 2000 gyventojų. Lietuvoje tokių mes turime 62. Nekalbame apie Lietuvą, apie likusius 22 procentus neprijungtų – visų prijungti nei techniškai, nei ekonomiškai neracionalu ir neįmanoma“, – paaiškino I. Valūnas.

Paskutiniai duomenys yra pernai liepos – tuomet 27 aglomeracijos tikslo dar nebuvo pasiekusios, ir 38,5 tūkst. gyventojų nebuvo prisijungę prie centralizuotų nuotekų surinkimo sistemų.

Ne visuomet lauko tualetų atsisakymo procesas vyksta sklandžiai – apleisti „tradicijas“ daliai gyventojų sudėtinga. Savivaldybių atstovai atsidūsta, kad daugiausia problemų kyla su socialiai remtinais gyventojais, kurie, valstybei tinklą atvedus net iki namo sienos, kartais neišgali net klozeto nusipirkti. Dalis nė vandens neturi.

Atsakingesni kaimynai imasi skųsti tuos, kurie netinkamai tvarko nuotekas – aplinkosaugininkai atlieka reidus ir kone kas penktas atvejis tampa pažeidimu.

Savivaldybės: dalis neprisijungia, net atvedus vamzdį į namus

Lietuvos savivaldybių asociacijos patarėja aplinkos ir energetikos klausimais Agnė Kazlauskienė patikina, kad dedama itin daug pastangų 98 procentų tikslui miestuose ir gyvenvietėse pasiekti. Tam skiriamos ir Vyriausybės dotacijos, subsidijos, ir savivaldybės skiria lėšas, tačiau daug priklauso ir nuo gyventojų sąmoningumo.

„Kaip žinome, įvadai būna atvest į pagrindinę gatvę ir gyventojas jau pats turi prisijungti savo lėšomis. Socialiai remtiniems, mažas pajamas gaunantiems gyventojams irgi yra įvairios subsidijos, privedant tinklus iki pat namo, per gyventojo sklypą, nors ir čia įvairių niuansų ir klausimų, ar tai teisėta. Bet Vyriausybė imasi visų įmanomų priemonių, ir vis tiek, aišku, iškyla trukdžių“, – pasakoja A. Kazlauskienė.

Anot jos, mažų pajamų gavėjams net ir iki namo atvedus nuotekų tinklus, tai dar nereiškia sėkmingo prisijungimo.

„Mažas pajamas gaunantys gyventojai automatiškai tampa savivaldybės įmonei tam tikra našta, kadangi iškart jiems reikia teikti kompensacijas. Antras dalykas, kodėl jie vangiai naudojasi, sunkiai jungiasi – todėl, kad, tarkime, jie net neturi lėšų už ką įsirengti sanitarinį mazgą pas save būsto viduje. Suprantate, jam net atvedus į namus, jis neturi, grubiai tariant, už ką nupirkti klozetą. Tai turi būti atskira higieniška patalpa, negali įrengti viduryje virtuvės ar kambario“, – paaiškina A. Kazlauskienė.

Dažniausiai tokių problemų kyla neįgaliems asmenims, senjorams, mažų pajamų gavėjams, kurie gyvena periferijoje, nutolusiuose rajonuose. Kai kurie negali naudotis tualetu, nes nė vandens neturi.

„Mes turime nepamiršti, jog tam, kad namuose susidarytų nuotekos, pirmiausia turi būti įvestas vanduo“, – pasakoja A. Kazlauskienė.

O vandens įvedimo šiuo metu niekas nekompensuoja – savivaldybės įmonės pačios ieško lėšų, kad lygiagrečiai įvestų gyventojui ir vandenį, ir nuotekų tinklus, savomis lėšomis.
Aglomeracijos, paminėtos EK nuomonėje

„Netgi tie gyventojai, kurie uždirba pakankamai, turi dideles pajamas, jie nenori investuoti ir jungtis prie centralizuotų nuotekų tinklų, jei jau jie yra investavę į vandens gręžinį. Jie individualiai tvarkosi nuotekas ir nebenori jungtis, nors gyvena intensyviai apgyvendintose, urbanizuotose teritorijose“, – iššūkius vardija savivaldybių asociacijos atstovė.

Ji tik vylėsi, kad pavyks per likusius vienerius metus įgyvendinti tikslą ir Lietuvai bei atskiroms savivaldybėms neteks mokėti baudų.

„Gresia finansinės baudos. Mūsų visų siekis, pradedant nuo savivaldybių ir jų įmonių, baigiant Vyriausybės, Aplinkos ministerijos, lygmeniu, kad tų baudų nebūtų ir visokiausių priemonių imamasi, ir individualiai su gyventojais kalbama, ir siūloma prijungti išsimokėtinai. Tikrai labai daug dirba savivaldybės su gyventojais, šviečia, ir turime optimistinių vilčių“, – vylėsi A. Kazlauskienė.

Lauko tualetas

Vykdo reidus aplinkosaugininkai, skundžia kaimynai – baudos siekia kelis šimtus eurų

Ne pats lauko tualetas yra problema, bet tai, ar į aplinką patenka nevalytos nuotekos. Už tai atsakomybė tenka patiems gyventojams ir A. Kazlauskienė patikina, kad sąmoningumas auga.

„Vyksta Aplinkos apsaugos departamento (AAD) inspektorių reidai, yra vykdomi patikrinimai. Dabar, žinokite, kaimynai skundžia vieni kitus, nes žmonės žiūri labai atsakingai, kad būtų individualūs nuotekų įrenginiai prižiūrimi. Jei tai tėra, galų gale, elementari nuotekų surinkimo duobė, arba lauko tualetas, jis turi būti prižiūrimas ir tos nuotekos turi būti laiku išvežamos specialiais automobiliais, o ne išleidžiamos kažkur į aplinką“, – sako A. Kazlauskienė

Ji pridūrė, kad reidų metu gyventojai turi turėti patvirtinančius dokumentus, kaip dažnai nuotekų duobė išvaloma, ar tai daroma tinkamu transportu.

Per visus 2020 m. aplinkosaugininkai nustatė 541 asmenį, aplinką teršusį nuotekomis. O nuo 2021 m. iki spalio nustatyti 425 tokie pažeidimai, skelbė AAD.

Klozetas

Baudos už aplinkos teršimą nuotekomis nustatytos Administracinių nusižengimų kodekso 246 straipsnyje. Gyventojams pirmą sykį skirta bauda gali siekti nuo 60 iki 300 eurų, o už pakartotinį pažeidimą – 300-1150 eurų.

„AAD vykdant aplinkos apsaugos kontrolę, individualaus nuotekų tvarkymo kontrolę, paprastai maždaug 20 proc. atvejų nustatoma pažeidimų“, – palygino ministerijos atstovas I. Valūnas.

Ministerija optimistiška

Aplinkos ministerijos patarėjas I. Valūnas patikina, kad savivaldybės naudojasi ministerijos siūlomais finansiniais instrumentais, kad įgyvendintų tikslus. Tai ir lengvatinės paskolos nuotekų tinklų vystymui, kur jų trūksta, o taip pat paskelbtas naujas kvietimas teikti paraiška įmonėms, kurios nori vykdyti darbus gyventojų, patiriančių finansinių sunkumų sklypuose. Tam šiuo metu skirta 2,3 mln. eurų.

„Naujesnių duomenų, kiek gyventojų likę prijungti, negalėčiau pasakyti, nes jų dar nėra atnaujintų, pradėta rinkti informacija iš savivaldybių, kiek joms pavyko pasiekti. Tikimės naujausią informaciją turėti gruodį. Galimybes vertiname pozityviai, optimistiškai, kadangi tai susiję ir su papildomo finansavimo skyrimu, ir su aglomeracijų teritorijų ribų peržiūra, kuri dabar vyksta savivaldybėse“, – sako I. Valūnas.

Anot jo, anksčiau aglomeracijų ribos buvo pernelyg išplėstos, į tai dėmesį atkreipė ir Valstybės kontrolė, tačiau Miestų direktyvoje ir EK aiškinamajame dokumente aglomeracija laikoma pakankamai tankiai apgyvendinta teritorija, kur nuotekas centralizuotai rinkti apsimoka.

Kam privalu jungtis prie nuotekų tinklų?

Daliai gyventojų nepriklausomai nuo jų noro kyla prievolė jungtis prie centralizuotų nuotekų tinklų.

„Pagal galiojančius teisės aktus, ta prievolė jungtis turi keturias sąlygas. Tokia pareiga gyventojui atsiranda, jeigu yra nuotekų tinklas ir sudaryta galimybė prie jo prisijungti prie gyventojo sklypo ribos – ne kažkur kitoje kelio pusėje, o būtent prie ribos. Taip pat, jeigu iš atsakingų institucija yra nustatoma, kad gyventojas savo nuotekas tvarko netinkamai, pažeisdamas aplinkosauginius reikalavimus. Nuosavybė tos gatvės tinklo, gatvės tinklas priklauso savivaldybei ar vandens tiekėjui“, – paaiškino I. Valūnas.

Lauko tualetas

Kas grėstų, tikslo nepasiekus?

I. Valūnas patikina, kad toli nereikia ieškoti pavyzdžių, kas būna, jei kuri ES narė neįvykdo įsipareigojimų.

„Matyt atskirais atvejais galima su EK derėtis dėl termino pratęsimo, jei dėl objektyvių aplinkybių to reikia. Tačiau yra pvz., kai šalys po visų pratęsimų nesugebėjo įsipareigojimų įvykdyti, tuomet EK turi teisę paduoti šalį į ES teisingumo teismą, ir teismo sprendimu gali būti paskirta arba vienkartinė bauda, arba periodinė bauda, pvz., tam tikra suma už kiekvieną pradelstą dieną, arba gali būti skirtos abi baudos“, – paaiškina I. Valūnas.

Jis patikina, kad net ir baudos atveju įsipareigojimas niekur nedingtų – lauko tualetų miestuose vis tiek turėtų nelikti.

„Kokios galėtų būti baudos Lietuvos atveju, niekas negali atspėti, nes teismas vertina labai plačiai, į daug kriterijų atsižvelgia. Bet aišku viena, jei galima apsieiti be baudos, tai ir reikia dėti visas pastangas tą padaryti, kitu atveju išlaidos būtų dvigubos ar trigubos“, – pripažino I. Valūnas.

Užsikimšęs klozetas

Mažose gyvenvietėse ar vienkiemiuose lauko tualetai galės likti

Nors kraštovaizdžio ir nepuošia, tvarkomi lauko tualetai galės likti mažesnėse nei 2000 gyventojų turinčiose gyvenvietėse – direktyva taikoma tik didesniems miesteliams.

Tačiau tai nereiškia, kad teršėjai liks ramybėje.

„Iš aplinkosauginės pusės, tose teritorijose, kur yra didelis mastas individualiai tvarkomų nuotekų, atvejus jau identifikavo Aplinkos apsaugos agentūra, kur vandens telkinių yra tikėtina dėl to prasta ir tos nuotekos vienaip ar kitaip nepakankamai išvalytos patenka į aplinką, vandens telkinius – šią problemą teks atspindėti upių baseino valdymo planuose ir tam skirti dėmesį“, – sako I. Valūnas.

Anot jo, ES rėmimo galimybės iki 2027 m. vandentvarkos sričiai bus kuklesnės, tačiau viliamasi, kad bus rasta pagrįstų, argumentuotų prioritetų, į kuriuos bus nukreiptos aplinkosaugininkų pastangos.

Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovė paaiškina, kad kiekviena savivaldybė ir vandens tiekėjai turi atskirus plėtros planus, kas vyksta už aglomeracijų ribų, ir plėtros procesas nesibaigs.

„Vystosi priemiesčiai, yra NT plėtotojai, yra populiarios teritorijos, tam yra ir plėtros planai, kurią infrastruktūrą vystyti, tame tarpe ir vandentvarkos tinklus. Kad viskas baigsis ties aglomeracijos riba, ir kiti bus užmiršti – tikrai taip nėra. Įmonės taip pat suinteresuotos, kad būtų kuo daugiau abonentų, vartotojų. Po metų negali procesas sustoti“, – sako A. Kazlauskienė.

Vandens tiekėjai: anksčiau plėtra būdavo vykdama bet kur

Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos vadovas Bronius Miežutavičius kol kas neturi atsakymo, ar centralizuotas nuotekų tvarkymas pasieks planuojamus rodiklius.

„Negaliu garantuoti, nei kad bus sklandžiai pabaigta, nei atvirkščiai, kad nebus pabaigta. Situacija keičiasi kiekvieną dieną, ir tikėkimės, kad į gerą pusę. O kad gerosios tendencijos yra, tai tikrai: patvirtintos aglomeracijų ribos, pagal kurias turėtų būti skaičiuojama, Aplinkos ministerija skyrė kažkiek lėšų plėtrai. Tikėkimės, kad viskas bus tvarkoje“, – sako jis.

Asociacijos vadovas vertina, kad pasiekti direktyvose užbrėžtų tikslų neleido pačios valstybės politika.

„Kodėl ta problema kilo – valstybė 2006 m. priimdama geriamojo vandens įstatymą įpareigojo save, niekas mūsų nevertė, bet kaip dažnai Lietuvoje būna, įsipareigojome iki 2015 metų pajungti 95 procentus visų Lietuvos gyventojų, vietoje to, kad būtume koncentravęsi į aglomeracijas su 2000 gyventojų ir daugiau. Matyt jau tikrai būtume tikslą pasiekę iki 2020 metų, kadangi lėšų plėtrai buvo nemažai. Tačiau valstybė sau pasakė, kad plėskimės visur, ir pinigai dalinai nukeliavo į mažesnes gyvenvietes“, – paaiškino B. Miežutavičius.

Bronius Miežutavičius

Jis patikino, kad asociacija nėra suinteresuota kuo didesne tinklų plėtra.

„Ten kur reikia, kur yra ES direktyvos, kur įsipareigojome – be abejo, niekur nedingsi, reikia tai daryti. O apskritai, tai reikėjo ir reikia koncentruotis į technologinį gerinimą, įrenginių atnaujinimą, savikainos mažinimą, o ne į nepamatuotą plėtrą. Plėtros projektai, ypač nedideliuose miestuose, niekada neatsipirks, jie iš esmės yra nuostolingi. Tiek, kiek mes įdedame lėšų išplėsdami tinklus, tai mes pajamų niekada negausime tiek, kad tos investicijos atsipirktų, kadangi jungiame pagrinde nuosavus namus“, – paaiškina B. Miežutavičius.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (393)