Šios apžvalgos pateikia svarbiausią ekonominę ir verslo informaciją vienoje vietoje, taip pat padeda identifikuoti pagrindinius apskričių išskirtinumus, galimus spartesnės raidos trukdžius bei apskričių stiprybes, kurias vertėtų išnaudoti.
„Apibendrinant visos Lietuvos situaciją, eilinį kartą galima pastebėti didelį atotrūkį, esantį tarp apskričių. Pirmaujančiai Vilniaus apskričiai atitenka vis didesnė BVP dalis, kuri viršija 40 proc. viso šalyje sukuriamo produkto. Antrosios apskrities, Kauno, ekonomika yra dvigubai mažesnė nei Vilniaus, o trečiosios, Klaipėdos, dvigubai mažesnė nei Kauno.
Taigi, skirtumai tarp didžiųjų apskričių yra pakankamai dideli, todėl tikėtis greitos konvergencijos tikrai nereikėtų. Taip pat galima pastebėti ir nemažus atotrūkius tarp savivaldybių tose pačiose apskrityse. Tai rodo, kad necentrinėms apskričių savivaldybėms yra sudėtinga konkuruoti dėl investicijų ir dėl darbuotojų,“ – pažymi Jonė Kalendienė, Inovacijų agentūros Tyrimų ir analizės skyriaus vadovė.
J. Kalendienė pastebi, jog viena iš netolygaus regionų išsivystymo priežasčių – aktyvių darbingo amžiaus gyventojų pasiskirstymas. Vis tik, šiuo aspektu atotrūkis nėra toks didelis: Vilniaus apskričiai tenka 32 proc. visos Lietuvos darbo jėgos.
„Kitas svarbus veiksnys yra produktyvumas. Pagal šį rodiklį tik Vilniaus apskritis viršija Lietuvos vidurkį, o Telšių ir Kauno apskritys yra labai arti vidurkio. Utenos apskrityje, kur produktyvumas yra žemiausias, pridėtinė vertė vienam darbuotojui siekia pusę Vilniaus apskrities lygio. Šiuos produktyvumo skirtumus galima susieti su investicijomis.
Tik trijose didžiausiose apskrityse materialinės investicijos vienam gyventojui yra virš Lietuvos vidurkio. Lyginant savivaldybių lygiu, šalies vidurkis viršijamas tik 9 savivaldybėse. Tai leidžia manyti, kad ateityje atskirtis tarp Lietuvos regionų tik didės,“ – pažymi J. Kalendienė.
Vertinant ekonominį apskričių potencialą, darbo kvalifikacija yra kitas svarbus aspektas. Tik Vilniaus ir Kauno apskrityse aukštos kvalifikacijos darbuotojai sudaro didžiausią darbo jėgos dalį. Kitose apskrityse vyrauja vidutinės kvalifikacijos darbuotojai.
Didžiausia dalis žemos kvalifikacijos darbuotojų yra Tauragės apskrityje (12 proc.), o Alytaus apskrityje – mažiausia (1 proc.). Pastebima, kad aukštos kvalifikacijos darbo jėgos pasiskirstymas tarp apskričių yra labai artimas BVP pasiskirstymui: Vilniaus apskrityje koncentruojasi 41 proc. aukštos kvalifikacijos darbo jėgos, o mažiausia dalis – 1,6 proc. yra Tauragės apskrityje.
Darbo jėgos kvalifikacija, produktyvumas, investicijų intensyvumas yra susijęs ir su sektorine specializacija, nes produktyvumo potencialas tarp sektorių gali reikšmingai skirtis.
Visos Lietuvos mastu didžiausiu produktyvumu (52,8 tūkst. eurų vienam darbuotojui per metus) pasižymi elektros, dujų, vandens tiekimo ir atliekų tvarkymo sektorius, o mažiausiu (9,9 tūkst. eurų vienam darbuotojui per metus) – meninė, pramoginė ir poilsio organizavimo veikla.
Reikšmingus skirtumus galima pastebėti ir vertinant apskričių specializaciją, atsižvelgiant į samdomų darbuotojų proporcijas. Pasak J. Kalendienės, čia vėl išsiskiria Vilniaus apskritis.
„Vilniaus apskrities specializacija IRT sektoriuje gali paaiškinti ir didesnį ekonominį apskrities potencialą, kadangi IRT sektoriaus produktyvumas yra antras didžiausias Lietuvoje tarp visų sektorių, o darbo užmokestis jame yra aukščiausias tiek šalies, tiek apskričių lygiu. Tuo tarpu Alytaus ir Klaipėdos apskričių specializacijos indeksas rodo, kad santykinai didžiausia dalis užimtųjų dirba mažiausiai produktyviame apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų sektoriuje.
Tiesa, Klaipėdos apskrityje specializacija nėra didelė, o Alytaus apskrityje ji nėra vienintelė – apskritis taip pat yra specializuota miškininkystės sektoriuje,“ – kalba J. Kalendienė
Ryškiausią specializaciją turi Tauragės ir Utenos apskritys, kuriose koeficiento reikšmė yra didžiausia. Abejose apskrityse ryškiausia specializacija miškininkystės sektoriuje. Nors pats sektorius nėra itin imlus inovacijoms, šalies mastu jo produktyvumas yra penktas didžiausias ir viršija bendrą Lietuvos produktyvumo lygį. Tuo tarpu Kauno apskritis neturi ryškios specializacijos.
Čia dirbančiųjų pasiskirstymas pagal sektorius yra labai artimas šalies pasiskirstymui.
J. Kalendienė pažymi, jog siekiant stabilesnės ir labiau subalansuotos regionų ekonominės raidos, reikėtų svarstyti galimybes labiau diversifikuoti apskrityse vystomas ekonomines veiklas, didesnį dėmesį kreipiant į aukštesnio produktyvumo veiklų potencialo auginimą, nepamiršti regioninio aspekto apskričių viduje.
