„Mes valdome pobūvių salę, motelį ir malūną, kuriame yra kavinė. Iš viso čia yra 3,6 ha teritorijos“, – lankantis pačioje Šeduvoje mums pasakoti pradeda savininkė.
Ji juokiasi ir sako, kad šį malūną prieš daugelį metų jiems tiesiog įsiūlė įsigyti.
„Buvo aukcionas, jo niekas nenorėjo pirkti. Jis buvo labai prastoje būklėje, buvo tik sienos, viskas buvo išvogta ir čia reikėjo labai daug investicijų.
Visgi mes jį įsigijome. Tai buvo 1999 metai“, – atsimena ji ir tikina, kad tuo metu jiedu su vyru kaip tik svarstė, kur galėtų investuoti uždirbtus pinigus.
Kiek tiksliai kainavo toks apgriuvęs statinys, Jolanta sako nebepamenanti, tačiau užsimena, kad kaina siekė daugiau nei šimtą tūkstančių litų.
„Taip jį ir įsiūlė. Malūnas buvo garsus, vienintelis toks restoranas.
Kavinė čia veikė ir prieš tai. Žmonių čia būdavo masės. Galima sakyti, kad mes prikėlėme legendą, nes jau anksčiau buvo sakoma, kad esi neišprusęs žmogus, jei neaplankei Juozo Miltinio teatro ir Šeduvos malūno. Tai buvo prestižinė vieta“, – sako Jolanta.
Ji skaičiuoja, kad malūno rekonstrukcija šeimai, ko gero, kainavusi dukart daugiau nei pats malūnas.
„Kai jį rekonstravome, laikai buvo tokie geri, kad klientais rūpintis ir reklamuotis mums nereikėjo. Jie patys atvažiuodavo. Buvo laikai, kai malūne buvo užpildytos visos salės. Kadangi žmonių netrūko, toliau investavome į pastatus, nes trūko vietos“, – apie plėtrą kalba vadovė.
Vėliau, kaip sako, atėjo 2008-ieji, kurie atnešė pasaulinę krizę. Kaip aiškina, įmonė paskolų iš bankų neturėjo, todėl ji jiems nebuvusi labai sunki, tačiau sunkumus atnešė pastarieji įvykiai – COVID pandemija.
„Ilgai nedirbome, buvome sustoję, pandemija skaudžiai palietė ir mūsų šeimą“, – užsimena Jolanta.
„Net ir karo kontekste, žmonės šiandien jau atsigauna. Jaučiame didesnį turistų skaičių, atvyksta daugiau svečių“, – sako ji.
Tiesa, įsigyti dienos pietų malūne galimybės nėra. Vadovė juokaudama tikina, kad čia klientų ir taip nuolat pilna.
Jolanta mums pasiūlo apžiūrėti visą malūną ir vedasi ir į kitus aukštus. Kol lipame laiptais ji pasakoja, kad ne kartą tekę išnuomoti ir visą pastatą. Klientai čia švenčia šventes, kelia vestuves.
Dažnai jie prašo papasakoti ir pačio malūno istoriją.
„Antro, dar veikiančio, kaip kavinė, malūno Lietuvoje nėra. O bendrai pagal dydį mūsų malūnas Baltijos šalyse yra trečioje vietoje“, – aiškina Jolanta.
Nors tai ir legendinė vieta, moteris pasakoja, kad darbuotojų šiandien trūksta ir čia. Pasak jos, žmonės šiandien nenori dirbti, o paskambinę iš „Užimtumo tarnybos“ entuziazmo nerodo.
„Situacija sudėtinga. Dabar ieškome ir padavėjų, ir virtuvės darbuotojų, sargų“, – sako ji ir priduria, kad žmonės mieliau renkasi pasiimti pašalpas.
Paklausus, ar ekonominė situacija pastaruoju metu atsispindi ir ateinančių pavalgyti gyventojų kišenėse, moteris linksi galva.
Jos teigimu, anksčiau stalai švenčių metu lūždavo nuo užsakomų valgių, tačiau dabar to nebėra.
„Manau, kad visi žiūri, kaip pigiau. Šventės – kuklesnės. Gal ir žmonių prioritetai kitokie. Jie dažnai daugiau pinigų skiria salės dekorui nei maistui“, – teigia ji.
